Kalėdaičiai su pipirais, arba kaip mes laukiam Kalėdų

2003 Gruodžio 21 įkėlė Kęstas | Informacija.

“Tyliai tyliai krinta snaigės, jau Senieji Metai baigias…”

Kalėdos – joks džiaugsmo šaltinis. Dovanų pirkimo vajus, maisto ruoša, įtampa, giminių susitikimai, namų ir darbovietės puošimas burbuliukais, kaspinėliais, eglutėmis, atrodo, labai malonūs dalykai, bet iš tiesų jie kelia stresа. R. Erber tvirtina, kad žmonės, kurie šiaip nėra linkę į depresijа, prieš Kalėdas gali pajusti jos požymių. Moterys, kurios stengiasi, kad Kalėdos būtų šventė visiems šeimos nariams, labai dažnai persitempia ir pačios jaučiasi nepatenkintos, vienišos, izoliuotos nuo savo artimųjų, teigia Dr.M.Lau. Švenčių depresijа dar pagilina žiniasklaida, visais balsais klykdama, kad tai – laimės ir šypsenū metas. Pasijunti beviltiškai iškrentantis iš konteksto su savo liūdesiu, ir vis labiau norisi pakišti galvа po stora pagalve ir tykiai laukti, kol visa baigsis.

Ne apie džiaugsmа, o apie rūpesčius

Didžiausias ir baisiausias rūpestis prieš Kalėdas paprastai yra dovanų pirkimas. Šis procesas apima daug veiksnių, kurių kiekvienas atskirai gali sujaukti mintis ir gadinti nuotaikа, na, o visi kartu… Nejučia imi pavydėti australams, nes jų Kalėdos būna vasarа, ir netenka patirti dvigubos depresijos – dėl šviesos stygiaus ir dėl Kalėdų ir Naujųjų metų karštligės (pastarosios simptomai, pasak psichologės T. Dineen, – padidėjęs nuovargis ir mieguistumas, didesnis maisto ir ypač angliavandenių poreikis).
Na, pagalvokit, argi nesukelia DIDELIO STRESO šių dalykų suma: pinigų stygius; pašėlęs lakstymas po parduotuves, kai visi aplinkui taip pat nenustygsta vietoje ir taip pat nervinasi; ieškojimas tik teoriškai įmanomo dovanos varianto, vadinamo “gražu ir pigu”; sunkūs krepšiai, prikrauti visokiausių įmanomų dovanų ir dovanėlių, kurias (“ačiū Dievui!”) pavyko šiandien nupirkti; perpildyti autobusai ir automobilių grūstys. Galiausiai akyse susilieja raudona, žalia, balta Kalėdų Senelių ir eglučių mozaika (visa tai lydi nemirtingas Marijono hitas “Velnias, man patinka…”), ir tu pajunti, kad žemė staiga ima slysti iš po kojų… Atsipeikėji pavasarį. Rodos, kažkа praleidai.
Kitas, gal kiek mažesnis rūpestis, susijęs su metų pabaiga. Tada būna daugiausia darbo, nes artėjant Naujiesiems reikia atlikti tai, ko nespėjai sutvarkyti per metus. Užduotis ne iš lengvųjų, juolab kad viršininkui nė trupučio nerūpi tautа apėmusi dovanų pirkimo manija (arba dar blogiau – jis yra pats jos apimtas ir dėl to ypač piktas ir reiklus). Darbo diena negailestingai ilgėja. Minčių galvoje tiek, kad imi abejoti savo kaukolės talpa (…gal nuo per didelio minčių kiekio didėja smegenų tūris?).
O kur dar sveikinimo atvirukai! Pirmiausia bandai susidaryti asmenų, kuriuos ketini pasveikinti, sаrašа. Jis, be abejo, išeina ilgas (ir iš kurgi aš turiu tiek pažystamų?). Atvirukai brangūs, knygynuose spūstys, o paštas užverstas darbu. Užklijavus vokа, staiga topteli mintis, kad jau ketvirti metai rašai Petrui tа patį ketureilį. Nė vienas atvirukas nepasiekia adresato laiku. Be to, Kūčių vakarа staiga prisimeni kokias keturias svarbias personas, kurias pamiršai pasveikinti (prisimeni, kai perskaitai tau skirtus jų atvirukus). Nuotaikos tai nepakelia.
Kuo nuoširdesnis nori būti, kuo labiau nori kiekvienam žmogui parodyti, kad jis tau brangus, kuo daugiau vertini dvasinę, o ne materialinę dovanos vertę, tuo sunkiau pakeli Kalėdinę įtampа (alternatyva – nupirkti 20 vienodų mažyčiш atvirukų ir 20 ant eglutės kabinamų angeliukų, visus urmu supakuoti ir taip pat urmu padovanoti).

Kaip mes renkame dovanas ir kam jos turi patikti

Manoma, kad gera dovana turi patikti ir dovanotojui, ir gavėjui. Iš tikrųjų taip būna itin retai, nors visada tikimasi, kad dovana patiks, ir ieškoma jos su pačiais geriausiais ketinimais (ilgėjant paieškų laikui ir vis labiau artėjant Kalėdoms, gerų ketinimų tendencingai mažėja).
Bene lengviausia išrinkti dovanas vaikams, nes jie visus metus nesivaržydami zyzia apie tai, ko nori. Psichologė T. Dineen perspėja, kad bent jau per Kalėdas vengtumėm būti ekspertais, žinančiais, kas jų vaikams gerai ir kas blogai. Mes įsitikinę, kad tai, kа dedame po eglute, turi turėti mokomаjа vertę, skatinti vaizduotę ir lavinti mаstymа, net jei vaikams tai suteikia ne daugiau pasitenkinimo negu dailiai supakuotas akmenukas. Taigi Kalėdos – dar ir vaikų lepinimo metas, kai tėvai net suprakaitavę ieško Barbės automobilio ar rožinio kompaktinių diskų grotuvo, kurio jų atžalėlė pageidavo laiрše Kalėdų Seneliui.
Dažniausiai nėra sunku išrinkti dovanа moteriai (dovanotinų daiktų diapazonas – nuo kvepalų iki virtuvinių rakandų), o su vyrais šiek tiek sunkiau. Na, padovanoji diržа, piniginę, odekolonа, skutimosi putas, gal dar žiebtuvėlį. Vėliau neiėvengiamai imi kartotis, nes prieš didžiаsias šventes kaip tyčia iš galvos išgaruoja visos bent kiek įdomesnės idėjos. O vyrukui nelengva “nuoširdžiai apsidžiaugti” dovana, gavus jau trečiа diržа tа patį vakarа. Jis gali guostis nebent tuo, kad moteriai sunkiau – ji turi nupirkti dovanas visai šeimai, o vyras nuperka mielа daikčiukа tik žmonai (be to, finansuoja visų likusių dovanų pirkimа, taip pat ir dovanа jam pačiam).
Tiesa, ieškant dovanos labai pravartu pasidomėti žmogaus pomėgiais; nepatikėsit, bet tas, kas turi 124 pliušinius meškiukus, be galo apsidžiaugs gavęs dar vienа. O ieškoti dovanos asmeniui, kuris neturi jokio pomėgio – tikra stichinė nelaimė. Išeitis galėtų būti tiesus ir paprastas klausimas: “Kа norėtum gauti dovanų?”. Tik blogai, kad ne visi yra linkę taip pat tiesiai ir paprastai atsakyti. Jie mano, jei nepasakai, ko nori, dovana bus staigmena, be to, asmeniškesnė, artimesnė. Jų elgesys piktybiškas nėra, jie tik nori patikrinti, ar mes juos gerai pažystame, ar žinome, koks jų skonis, pomėgiai, drabužių dydis ar buto interjeras. Gal ir žinojome. Bet dabar savo minčių sаvartyne negalime rasti, kur padėjome.

Keli “dovanojimo dilemos” sprendimai

Išeitys tokiu atveju galėtų būti kelios: viena – dovanoti tai, kas bus suvartota ir negali nepatikti (tai visokių rыšių valgomos ar geriamos dovanėlės – saldainiai, vaisiai, įvairūs buteliukai su alkoholiniu ar nealkoholiniu turiniu). Tokiu atveju tikrai būsime suprasti, bet rizikuojame būti neoriginalūs. Kita išeitis yra radikaliai priešinga -”originalios dovanos”. Taip tikrai būsime nepakartojami, bet galime likti nesuprasti. Todėl, prieš dovanodami tokias dovanas, turime skirti brangaus laiko dovanos gavėjo asmenybei įvertinti. Štai keli originalių dovanėlių pavyzdžiai, kuriuos pateikė mūsų linksmojo tyrimo dalyviai:
ketvirtis arbūzo ir galvutė česnako, įteikiama su žodžiais “Linkiu didelės šypsenos ir daug sveikatos”;
skylamušis (net pats dovanotojas nežinojo, kа su juo veikti);
širdelės formos bulvė;
didelė dėžė virtų spageti, o jos dugne – knyga;
1,5 litro bulvių košės;
kišeninio formato (!) “Kamasutra”.
Tokios dovanos ilgai atsimenamos. Deja, per Kalėdas originalių dovanų reta. Dažniausiai tokios gaunamos gimimo dienos proga, o per didžiаsias metų šventes fantazija tiesiog išsijungia (gal jа uždusina kolosalus minčių ir rūpesčių kiekis?). Todėl “ruoškime roges vasarа” – kuo anksčiau apgalvosime kalėdines dovanas, tuo originalesnės jos bus ir tuo mažiau streso sukels.

Vienu rыpesčiu daugiau, arba dovanų pakavimas

Dažnai dovanos pakuotė bыna gražesnė už dovanа, o kartais – ir brangesnė. Dovanos pakuojamos į dailų spalvotа ir blizgų popierių, perrišamos dideliais kaspinais ar dedamos į dėžutes. Dovanoti supakuotus daiktus tampa prestižo ir pagarbos dovanos gavėjui reikalu. Linksmojo tyrimo dalyvių paklausėme, kam gi to reikia? Dauguma pabrėžė, kad suvyniota dovana ilgiau išlieka paslaptinga, intriguoja, kelia smalsumа. Kalėdos apskritai yra žaidimas – juk nėra jokių Kalėdų Senelių, nereikia puošti eglučių… Dovanų vyniojimas yra tarsi šio žaidimo elementas – “atspėk, ko aš noriu” ir “atspėk, ar tai, kas ten yra, ir yra tai, ko tu nori”. Ir dar: dovanos įpakavimas – tai paskutinis šansas pirktam daiktui suteikti nors kiek savitumo, nors šiek tiek savo sielos…

Žvilgsnis į pasаmonę, arba dovanų reikšmė

Kam dovanos reikalingos jų gavėjui klausimų nekyla: pirma, dovanas gauti malonu; antra, jos reiškia dėmesį, rodomа tau, taigi gali pasijusti svarbus (juk kažkas, norėdamas pradžiuginti tave, ilgai laužė galvа, kа čia padovanojus, lakstė po parduotuves, leido pinigus, galiausiai vyniojo visa tai į dailų popierių…); trečia, dovana yra daikčiukas, galintis praversti ūkyje; ketvirta, dovanа galima perdovanoti kam nors kitam ir taip sutaupyti lėšų ir laiko (na, tai tik tarp mūsų)… Kitas būdas atsikratyti nepageidaujamos dovanos – nuvežti jа mamai. O mamos nelinkusios išmesti daiktų, – kurį laikа sаžinė rami.
Kodėl dovanojamos dovanos? Na, tai yra tradicija (juk nė vienas iš mūsų nenori pasijusti “balta varna”), be to, norime suteikti kitam žmogui džiaugsmа, parodyti, kad jis mums brangus ir taip toliau. Bet tai, kas išvardinta, tėra sаmoningoji ir šviesioji dovanojimo pusė. Daug daugiau slypi dovanotojo pasаmonėje: pavyzdžiui, noras pačiam gauti dovanų, ir, be abejo, atitinkamos ar didesnės materialinės vertės; siekimas būti pripažintam, vertinamam ir mylimam; noras tapti lyderiu; siekimas, kad dovanos gavėjas išpildytų kokį prašymа. Neretai dovanos atskleidžia slaptus dovanotojo ketinimus ar norus (tarkim, moteris, dovanojanti neseniai pažįstamam vyrui marškinius, tuo parodo norinti tapti jo žmona; dovanojamas laikrodis gali reikšti “nevėluok”). Verta susimаstyti, kai kas nors padovanoja dezodorantа, svarstykles, kosmetikos rinkinukа ar dar geriau – spalvotų muilo gabalėlių kolekcijа… Et, nežiūrėkime į tai pernelyg rimtai! Dezodorantas gali reikšti ne tik tai, kad gavėjui derėtų dažniau praustis, bet ir idėjinį vakuumа dovanotojo galvoje (o tai yra tikrai dažnas reiškinys prieš didžiаsias metų šventes).

Dar vienas rūpestis: tėvai ir Kalėdų Senelio mitas (N-14)

Tėvai jau nebesako smalsioms atžaloms, kad juos rado kopūstuose ar kad baltа niurzgantį ryšulėlį atnešė gandras; bet sugriauti Kalėdų Senelio mitа vis dar neužtenka drasos. Mažieji laukia dovanėlių, rašo Seneliui laiškus ir visa širdele tiki, kad senis balta barzda atskrenda elniais kinkytomis rogėmis. Na, argi galime būti tokie žiaurūs ir sugriauti šiа naiviа ir šviesiа vaikystės pasakа?
Paradoksalu, bet tiesa šiuo atveju ne tik žiauri, bet ir nenaudinga – juk kaip lengva žinoti, ko ieškoti parduotuvėse, kai perskaitai Kalėdų Seneliui adresuotus laiрkus (Laplandijos jie, deja, taip ir nepasiekia…). Tačiau kuo toliau, tuo didesnių dovanėlių vaikučiai prašo, naiviai tikėdami Senelio visagalybe. Ir vis dažniau nusivilia, neradę po eglute išsvajoto dviračio ar kompiuterio. Gal nuo to ir prasideda mito griuvimas? Be to, Kalėdų Senelis – viena geriausių auklėjimo priemonių (juk kad gautum dovanėlių, reikia būti geram!). Ir jei Senelis negali pats suspėti patikrinti visų vaikų, ar jie iš tiesų gerai elgiasi, tai atsiunčia voveraitę, kuri pro langа viskа mato.
Taigi pavargsti ieškodamas dovanų, bijai neįtikti jas dovanodamas, neišvengiamai persivalgai Kūčių vakarа… Ir dar esi priverstas apgaudinėti. Vienas tėtis, vaidindamas Kalėdų Senelį, pamiršo nusiimti laikrodį. Tai pastebėjusi jo atžala tuoj liovėsi domėtis dovanėlėmis: “Kodėl tu pavogei mano tėvelio laikrodį? Kа tu padarei su mano tėveliu, kad jo čia nėra?”. Taigi, mieli tėveliai, apgaudinėti vaikučius ne taip lengva. Dar vienas rūpestėlis Kalėdų proga.

Ne apie rūpesčius, o apie džiaugsmа

Labiausiai džiuginantis dalykas, be abejo, yra Kalėdų atostogos. Jos suteikia galimybę žiūrėti televizorių, valgyti (skaniai!) ir miegoti (daug!), įvairovės dėlei šių veiksmų sekа kaitaliojant ir juos derinant (pavyzdžiui, galima valgyti žiыrint televizorių, bet negalima valgyti miegant; galima iš pradžių miegoti, po to valgyti, tarpais pasižiūrint kokiа neblogа laidа). Trumpai tariant, viskas priklauso nuo mūsų fantazijos, nes galimybės praktiškai neribotos.
Širdį užlieja pasididžiavimas, kai mūsų nupirktos dovanos patinka tiems, kam jas dovanojome; džiaugiamės, kai mums padovanoja tai, apie kа svajojome. Tada ir ima atrodyti, kad Kalėdos – ne didžiųjų apsimetinėjimų metas, o šventė, ir kad meluoja psichologai, teigiantys, jog tai – stresas ir įtampa.
Visas tas šurmulys, išpuoštos vitrinos, eglių kvapas, Kalėdų Seneliai, žybsinčios girliandos, sniegas, dideliais kаsniais krintantis iš dangaus, kepamo pyrago kvapas nejučia pavirsta šiluma tavo širdyje, šypsena tavo lūpose ir stebuklo laukimu. Juk būna Kalėdų stebuklų – kaip būna ir Trijų Karalių stebuklų, ir Rugsėjo 1-osios stebuklų, ir tavo gimimo dienos, ir mano gimimo dienos, ir kiekvienos dienos stebuklų…
Juk jau visi darbai pabaigti, į visus pasaulio pakraščius išsiūsti atvirukai, dovanos – nupirktos, supakuotos ir saugiai paslėptos – laukia savo valandos; jau padengtas šventinis stalas, prie kurio sėda patys artimiausi žmonės; ir šuo, prigludęs prie tavo kojų, tuoj tuoj pradės kalbėti… Neramios mintys pasitraukia, užleisdamos vietа meilei, jaukumui, ramybei ir žinojimui, kad šios akimirkos laukei visus metus. Laimingų Šv. Kalėdų!

Ramunė Žaržojutė

Žymos:

Vienas komentaras “Kalėdaičiai su pipirais, arba kaip mes laukiam Kalėdų”

  1. taniuska rašo:

    o kodel sako, jog ziedo dovanot negalima??