Brydės

2004 Kovo 02 įkėlė Dainius | Nuomonė.

Per žolę. Lyg jaunų — parugėm. Pro ievas. Žydinčias. Pro išplaukusius rugius. Brydės. Gilios. Ir vos matomos. Basų pėdų. Ir smailiakulnių batelių. Dažnai guminukų. Net traktoriaus ratų. Beveik prisijaukinto kiškio ar stirnos. Brydės per žolę. Ir per širdis. Net su purvinais batais.
Įsižiūrėkite gerai. Eina močiutė papieviu. Ir dairosi. Žiūri, ar dar kyšo jos juodmargės ragai. Ten, pakrūmėj, iš žolės. Eina. O prieky jos tipena baubas. Lyg nedidelis šuniukas. Kasdien. Suplaka širdis lengviau: yra jos geroji margė, jos maitintoja. Nepapjauta dvikojų vilkų. Neišmėsinėta. O jeigu…jos jau nėra. Tik vingiuoja brydė per kaimyno miežius. Į pagriovį. Į krūmais apaugusį pievokšnį. Gal net kolektyvinį sodą. Gal tai jos atitrūkusios karvutės brydė. Gal jos draugiškas vizitas pas kitą karvutę. Viltis visada miršta paskutinė…
Brydė vis veda ir veda tolyn. Į dar didesnius krūmokšnius. O ten — glėbys papuvusio šieno. O iš jos kyšo juodmargutės atšalusios kojos. Ir vasariniais plaukais žvilgantys kailiniai. Ne visai nunerti. Išpjauti tik kumpiai. Ir nugarinė. Dar liežuvis. Gal dar gyvai. Matyt nealkanų dvikojų vilkų būta. Ir vėl — brydė. Tik jau asfaltuoto kelio link. Vėl brydė per kišenę ir širdį.
Brydės … Šįsyk, matyt, jaunų, išdykusių. Turinčių tvirtas rankas, bet nedaug ko galvoje. Drąsių. Nebijančių palikti brydes. Nuo kelio — didžiulių žaginių link. Sukrautų tik vakar pavakary. Artėjant sunkiems vakariniams debesims. Pilniems lietaus ir perkūnijų. Tiesa, atsiradusioms ankščiau, gal prieš penketą metų, dar prieš garsųjį Anatolijų. Ir neaišku, kas iš ko mokėsi. Turbūt Anatolijus. Iš padykusių paauglių. Kaip griauti ir laužyti. Sukniubę, išskėsti nauji kaimyno žaginiai. Dideli. Kiekvienas su pustoniu šieno ant nugaros. Sulaužyti. Ir ryte — dar ryškios brydės per nedidelį rasotą atolą. Žvyrkelio link.
Paniekintas pusdienio trijų žmonių darbas. Perlytas šienas, laukiantis perkrovimo ir džiovinimo. Žaginiai — didelio remonto.
Brydės. Tiksliau — vėžės. Per penkias ar šešias ganyklas. Per tiek pat ražienom padengtų plotų. Su hidraulinės sistemos nelaikančiu plūgu. Kažkur kažkam arusiu. Paskui, matyt, „užarusiu“ už kieno nors stalo. Kaip reikiant. Prisnūdusiu. Paskui prabudusiu. Ir nuriedėjusiu ten, kur traktorių vedė ne žmogus, o traktorius žmogų. Skersai buvusių arimų. Ir nesuprasi, kur baigiasi vėžės, o kur prasideda ruožai, panašūs į miškų priešgaisrines linijas. Kitąryt vaikščiojam su kaimynu po tą knisyklą ir šakėm dėliojam atgal nuplėštos velėnos ruožus. Lopėm. Spaudėm kojom. Ir maldavom, kad Dievulis vėl atsiųstų lietų.
Brydės. Didelės ir mažos. Brydės per žolę. Brydės per dalgio laukiantį javą. Brydės, kai nėra arti takelio ar šunkelio. Brydės iš reikalo ir brydės lyg pasityčiojant iš žmogaus darbo. Brydės, kai už keleto metrų yra platus ir brendantiems žinomas takas. Takas, kuriuo ne kartą eitą.
Praeitą vasarą žiūrėjau, kaip du žmonės (vyras ir žmona), kažkur „užmynę ant kamščio“, iškėlę rankas ir pasistumdydami brido per aukštus, jau dalgio laukiančius kviečius. Į vienkiemį, pas kitą kaimyną. Po to mačiau kaip jų vaikai ir grupelė prisiplakėlių, matyt miestiečių, su kibirais ir meškerėm skubėjo tiesiai į už gero kilometro esantį nemažą tvenkinį. Paaugliai ir paauglės. Ne vorele. O panašiai, kaip pokario metais sovietiniai kareiviai, supdami pamiškės sodybą. Per ne visas dar nurėžtas pievas, per kviečius ir miežius, jau senokai išplaukusius. Šokinėdami ir klupdami. Palikdami septynias ar aštuonias brydes. Kaip senovės barbarai — per Europą. Kaip Čingischano raiteliai ar skitai, kaip laukiniai mūsų protėviai paskui dar puslaukinį gyvulį. Ir tiesiasi brydės — tarp praeities ir šiandienos.
Brydės. Per žolę. Per kviečius. Per širdis. Buvau dar vaikas, gal devynerių ar dešimties. Buvo vasaros sekmadienis. Lynojo smulkus ir šiltas lietus. Tėtis su maldaknyge rankoje atsisėdo prie stalo, paliepęs man ir broliui perrišti karves. Už gero kilometro. Nušokavom keliuku, grįžom ežia, parugėm. Peršlapę. Nežinau kodėl ne keliuku, o per ant ežios jau užgriuvusius, perbalusius aukštus rugius. Ir vienoj vietoj, kur ežia kirto pievokšnio sąsmauka, nustėrom: pievokšnyje ganėsi dvi kaimyno margosios. Tarp savęs surištos ilga virve, o viduryj tos nedidelės pievos, užmynusi kitą virvės galą, stovėjo senoji kaimynė ir rankų pirštais trynė didelius juodo rožinio rutuliukus. Lėtai, lyg kažką kramtant, krutėjo melsvos jos lūpos. Net girdėjos maldos žodžiai. O per rugių kraštelį, artyn to pievokšnio vidurio, tiesėsi dvi didelės brydės. Grįžom ežia atgal. Neperžengėm tų brydžių. Bet ta brydė tarsi atsivijo mus — ligi pat namų.
Praėjo daugiau kaip 50 metų. Penkiavagiai plūgai užvertė tą nedidelį pievokšnį. Dabar ten auga javai.. kartais žolė. O ta brydė dar vis tebeeina per tą nesamą pievą. Eina per širdį, per sielą, kaip veidmainiškumo ir šventvagystės simbolis.

Žymos: ,

6 komentarai(ų) “Brydės”

  1. Kęstas rašo:

    Nei pridėsi, nei atimsi. Poetiška proza apie kasdienybės skaudulius, bet pakelia nuo žemės. O ko daugiau norėti?
    Galima buvo į „Galeriją” dėti, kad ilgam išliktų.

  2. guest rašo:

    Guminukai – tai prezervatyvai?

  3. to guest rašo:

    Taip! ką? netikit, kad naudojamės šiuolaikiška ž.ū įranga?

  4. Saulius rašo:

    Nesvarbu, kur tu dabar – miesto gelžbetonyje, ar kaimo tyloj, jo laukų platybėse…Tiesiog pernelyg dažnai nepakeliam akių nuo žemės, įsikabinę ritame savo (Sizifo) akmenį ir nesidairome…nesidairome…
    Randi “Brydes”, perskaitai ir supranti (pajauti), kad ESI, kad dar gyvas pats ir siela dar nesurambėjusi…

  5. bobute rašo:

    aciu, sujaudino iki sirdies gelmiu.kas isguis is kaimo girtuokliavima1 kas juk anksciau kaimas buvo dorybiu aruodas.apie kaimo zmones visi pagarbiai atsiliepdavo-musu maitintojai,o dabar tik ir girdi prasigeres kaimas,skaudu

  6. Reda rašo:

    :( tokia realybė. Bet ne visi kaime prasigėrę. Ir šį apsakymą rašė Žmogus iš kaimo.