Žiūrėjimas

2004 Kovo 26 įkėlė Kęstas | Galerija.

Žiūriu į sugulusių metų nuokalnę. Atgal. Į Baltijos kelio trasą, kadaise sujungusią Vilnių su Talinu. Per Rygą. Žiūriu į tuo du milijonus žmonių, 1989 metais sudariusių gyvąjį kelią. Į tą milijoną mūsų tėvynainių, užpildžiusių Vilniaus—Latvijos sienos atkarpą. Žiūriu lyg ir su nuoskauda.

Žiūriu į jau sutrūkinėjusį tą žmogišką asfaltą, į tuos žmogiškuosius granito gabalus, jau dabar išluptus iš trasos ir išvežtus nežinia kur. Kažkokia tuščia erdvė. Prieš akis ir po širdim. Ar atsirastų, ar atgytų ta kelias dabar? Su laužais, su dainom ir giesmėm. Galbūt, tik ne toks ilgas. Pažiūrėkime. Kartu su manim. Leiskit ir man pabūti ne visiškai kvalifikuotu gidu, pažvelgti į tuos tyrlaukius, kur dingo ir dingsta to kelio grindinio gyvieji akmenys.

Mūsų jau mažiau – daugiau negu 200 tūkstančių. Bet mes neišėjome į ten, iš kur jau negrįžtama. Mes lyg ir esam, bet mūsų lyg ir nėra. Mes svetimam tautų lydymosi katile. Dažniausiai be jokių dokumentų ir popierių. Tėvynę palikę nelegaliai. Šveičiam unitazus ir auginam svetimus vaikus. Šluojam gatves ir plaunam indus. Su mediko, inžinieriaus ar kito kokio nors specialisto aukštojo mokslo diplomu. Dirbame nekvalifikuočiausią, menkiausiai apmokamą darbą. Ir džiaugiamės, jeigu tokį gauname. O pagal viską — lyg ir nedirbame. Lyg mūsų ten nebėra.

Mūsų lyg ir mažiau. Kokiais 23 tūkstančiais. Išėjome su virve ant kaklo, su kulka smilkinyje ar sauja tablečių skrandyje. Patys. Savo noru. Išėjome į ten, iš kur negrįžtama. Nekvieskit, jei prireiktų į naująją trasą. Mūsų nebebus. Paieškokit priežasčių, kodėl iš gyvenimo išėjome patys.

Mūsų lyg ir mažiau. Kokia dešimtimi tūkstančių. Irgi dažniausiai išėjome patys, ar padedami motorizuotų kaimynų, ar nepažįstamų. Dėl neatsargumo ar patirties stokos. Dėl vėjavaikiško požiūrio į gyvenimą.

Mūsų lyg ir mažiau. Maždaug 5 tūkstančiais. Išėjome ten… Gal ir ne visai patys. Buvome išvesti vyrų, žmonų, sugyventinių, draugų, pažįstamų ir nepažįstamų, pakelės plėšikų ir aukštos kvalifikacijos žmogžudžių. Tyčia, o kartais ir netyčia, buitinių konfliktų metu.

Mes esame, bet mūsų lyg ir nėra. Mes — už grotų. Tikri nusikaltėliai ar tik mėgėjai, kadaise stovėję Baltijos kely. O, jei mėgėjai, tai pagalvokite, kodėl jais tapome ir ar negalime ten tapti tikrais profesionalais. Pagalvokite, kodėl nemažėja prie durų laukiančiųjų eilės. Mūsų jau ne tiek ir mažai. Kažkur tarp 13-15 tūkstančių. Vieni išeinam, o kiti ateinam.

Mes esam, bet mūsų lyg ir nėra. Mes negaminam, o tik vartojam. Ir į kokį ten Baltijos kelią mus būtų galima prisivilioti tik pilnu buteliu ar tam tikra doze linksmumą sukeliančių miltelių. Bet vargu ar ryšitės: pagal mūsų neoficialią statistiką — 100-160 tūkstančių. Būtų per brangu. Tiesa, tam tikra mūsų dalis — abiejų šių produktų vartotojai.

Mes esame, bet mūsų lyg ir nėra. Mes turime ir giname savo tvirtoves: Karijotiškų, Kalotės, Panevėžio, Tankiškių ir dar beveik šimtą kitų sąvartynų. Nekvieskite. Mes užsiėmę. Ten gyvename, mylimės, gimdome vaikus. Mes — lietuviškų sąvartynų lietuviški juodvarniai. Apie mus oficiali statistika nekalba. Bet turbūt mūsų susidarytų apie pora tūkstančių. Juk vien Kalotėje — mūsų virš šimto.

Mes esame, bet daugelio mūsų jau neišvestumėt į tą kelią. Mes labai užsiėmę — kasdien triname darbo biržų laiptus. Mūsų — apie 170 tūkstančių.

Mes esame, bet kažin ar mes tą kelią pasiektume ir galėtume jame pastovėti. Mes — skurdžiai. Gyvenantys žemiau skurdo ribos. Ir mūsų pagal oficialią statistiką — tik 16%. Tikriausiai, daugiau. Gyvename kai kas be elektros, šilumos ir vandens. Kasdien vis labiau tolstantys nuo civilizuoto pasaulio.

Mes esame. Mes ūžiame ir valgome geriausiuose šalies restoranuose. Deginamės viso pasaulio auksinių paplūdimių saulėj. Bet mūsų nelaukite. Nekvieskite. Jei ko — mes per sieną… Kaip 1940-siais metais Antanas Smetona.

Stoviu ir žiūriu į sutrūkinėjusį Baltijos kelią…

Žymos: , ,

10 komentarai(ų) “Žiūrėjimas”

  1. Kęstas rašo:

    Čia vienas iš trijų straipsnių padėjusių Antanui tapti “Geriausio straipsnio (-ių) internetinei žiniasklaidai apie kaimo aktualijas” konkurso II-ois vietos aimėtuju.

  2. :) rašo:

    Šis straipsnis man liūdnokas, kažkaip vaizdas toks, kad vis negeryn ir negeryn. Bet juk gyvenimas gerėja ir gerėja, bent taip sakoma.

  3. Vytautas rašo:

    Netgi išlindus saulei matosi šešėliai. O jeigu ji dar nepatekėjus…? Tada ir gimsta tokie prozos bliuzai.

  4. M. rašo:

    Tikrai pagrabinis straipsnis, nors tokia realybe…

  5. ech; rašo:

    Tik pasiziuri atgal – nieko gero. Pirmyn – dar blogiau. Belieka neziureti nei ten, nei ten.

  6. Q rašo:

    Iš esmės kiekvienas lietuvis yra sadomazochistas. Ir mums tai patinka.

  7. ^*^ rašo:

    Taip taip ir makaulę mėgsta merkti į pamazgų kibirą!

  8. Dainius rašo:

    Staipsnis duoda impulsą pamastymui.

  9. Stebėtojas rašo:

    …ir parašinėjimui.

  10. kiesha rašo:

    o kur dar prekyba moterimis ?