Žvilgsnis į autobusų stotį iš bažnytkaimio varpinės

2004 Balandžio 13 įkėlė Kęstas | Informacija.

Šiandien aš – tranzitinis keleivis. Vykstu iš Punios į Kauną. Per Alytų, nes dešine Nemuno puse be gero pusdienio autobusai į Kauną nevažinėja. O man ten reikia būti ryte. Stotyje manęs laukia du autobusai: vienas – didelis, minkštas, antras — mažesnis, kietomis sėdynėmis, bet pigesnis. Šokteliu į vieną iš jų. Ir — pirmyn, kol išneriu iš miesto ribų. Taigi turiu laiko bent akimis pamatuoti atstumą iki būsimos autobusų stoties, iki užšalusios ir apsnigtos Gulbynės, pasigrožėti arba nepasigrožėti iš sniego išnirusiu Alytaus veidu, apmąstyti būsimos autobusų stoties privalumus ir neprivalumus. Žvilgtelėti į priekį ir atgal. Net vaizduotėje atkurti gulbynėjė plaukiojančias antis ir gulbes.
Kažkur iš atminties išnyra senoji stotis. Mažytė, žema su didžiulėm, nežinia kur prasidedančiom ir pasibaigiančiom keleivių eilėm prie bilietų kasų. Su nedidukais Kauno autoremonto gamykloje surinktais autobusiukais. Kietais, šaltais, guminiais neguminiais, bet dažnai sugebėdavusiais sutalpinti dvigubai ar net trigubai daugiau keleivių, nei jiems buvo skirta, sustumtų toliau nuo durų stiprių vairuotojo rankų ir šiaip taip sugebėjusio uždaryti duris. Ir buvo laimė, jei į tą maišą patekai, dažnai visą kelią balansuodamas ant vienos kojos.
Paskui – naujoji stotis. Netoli senosios. Didelė, graži,su didele laukimo sale, su jau gautais naujais patogesniais ir didesniais autobusais. Bet tai – jau mūsų netolimoji istorija. Tai tie vartai, per kuriuos į gyvenimą, į mokslą, į darbą kitur ir į čia išriedėjo ir atriedėjo kelios kartos. Jos, stotys, įaugo mums į sąmonę. Mes lyg ir neįsivaizduojame Alytaus be jų. Todėl ir mūsų sentimentai joms – ir buvusiai, ir esamai. O kartu ir susiformavusiam Alytaus centrui. Žinoma, sentimentai – išblėsta, jeigu atsiranda kas nors naujo, didingesnio, daug kuo pranokstančio esamą. Patogumu, grožiu, erdve. Lyg ir negalima vienu brūkšniu išbraukti to, ką turime. Juk tas mūsų žmonių gyvenimo lygis dar yra toks nelygus, kaip buvęs koks nors 1950-tųjų žvyrkelis. Ne visi važinėjame nuosavais automobiliais, ne visi turime tuos kurie mus nuveža ten, kur mums reikia. Be to, kitam net pora litukų — prabanga. Ir jis važinėja į miestą tik bėdos, reikalų spaudžiamas. O tų bėdų vis atsiranda, jeigu tu esi jau pagyvenęs, jei tavo kūne jau kažkas klaba. O centre — ir ligoninė su didele Konsultacijų poliklinika, ir miesto bei rajono valdžia su daugeliu poskyrių. Apskrities viršininko administracija. Visos mokesčių inspekcijos. Visi bankai. Knygynas ir rajono biblioteka. Pagaliau ir daugelio lankomi senieji maldos namai. Ir dar daug kas, ko žmogui kartais prisireikia.
Miestiečiui turbūt didelio skirtumo nebus, kur jis įsės į miesto autotransportą ir į kurią pusę jis važiuos ar iš kurios grįš. O kaimiečiui, senutei ar senukui, jau keletą kilometrų atėjusiam iš visų užmirštos tarpumiškės į priemesčio autobusų stotelę ir įpratusiam prisitaikyti prie labai įnoringų autobusų judėjimo grafikų, bus ne tas pats. Bent pusei iš jų dar teks pasinaudoti ir miesto keleiviniu transportu, norint patekti į centrą. Be to, tos kelionės miesto autobusiukais iš jo dar ištrauks po 1,5 ar net daugiau nelabai turimų litukų.
Tikiu, kad pravažiuojantys autobusai stos ir miesto centre, ir šiek tiek toliau nuo jo. Bet ne visų krypčių jie važiuoja ir važiuos per miesto centra. Tikriausiai jų sustojimų vietose nebus jokių preidangų nuo vėjo, lietaus ar sniego. Jos galbūt bus panašios į dabar esamą Pirmajame Alytuje, pridengtą dangumi ir saugomą pačių vėjų nuo kitos krypties vėjų. Nežinau, ar atsirastų daug valdžios vyrų, labai didelių savo miesto patrijotų, kurie dėl kokios nors parduotuvės, gatvės ruožo ar būsimo pramogų centro atsisakytų savo buto ar bent darbovietės miesto centre ir su noru persikeltų į pakraštį. Turbūt ne. Didelių pinigų kvapas svaigina. Žmogus kartais pradeda regėti tik juos. Geras siuvėjas, prieš siūdamas naują ir brangų drabužį, turimą medžiagą matuoja ir permatuoja. Net pradėjęs kirpti kartais sustoja. Pasitikslina. Ar nevertėtų taip padaryti ir miesto savivaldybės tarybai.
Šiandien aš — tranzitinis keleivis. Ir stotis dar stovi savo vietoje. Šiandien aš dar nejaučiu miesto valdžios sprendimo pasekmių. Negirdžiu keiksmažodžių visų valdžių adresu. Tyla. Ar ilgam?

2004 vasaris
(įdėjo Kęstas)

Žymos: ,

5 komentarai(ų) “Žvilgsnis į autobusų stotį iš bažnytkaimio varpinės”

  1. :) rašo:

    Pinigai padaro savo ir progos pasipelnymui nepraleistų ir šiaip doras paprastas pilietis, ką jau bekalbėti apie valdžios vyrus nuo kurių sprendimas ir priklausė.

  2. Pestysis rašo:

    Saukstai po pietu. Turintis masina pesciojo neuzjaus.

  3. Iš Dainavos žodžio rašo:

    Dėl autobusų stoties Alytuje vėl vyksta diskusijos dviem frontais: susitikimus su gyventojais organizuoja sprendimą palaikantis miesto meras ir jo oponentai

  4. neliberalas rašo:

    Kirkliauskas net nenutuokia, kas yra gyventojų interesai.

  5. Bomberman rašo:

    Geriausia būtų Kirkliauską su jo šutve pasodinti ant to pastato stogo [kai jau bus pastatytas] ir jam sakant kalbas apie tai, kad jis rūpinasi gyventojų interesais dinamito pagalba pasiūsti į dausas, nes su jo šventumu žemėje nėr daugiau ką veikti [ir vaikšto jis neliesdamas žemės!]