IŠ VISO GYVENIMO

2004 Liepos 29 įkėlė Lauras | Galerija.

aš pamačiau jį ateinantį pajūriu nuo Šventosios pusės
iš tolo jis įsižiūrėjo mūsų namą ir nenuleido akių
kaip magneto traukiamas artėjo ir artėjo
tai buvo labai sulysęs, apšepęs, nuplikęs žmogus

jis apsigyveno pas mus, Šventojoj jam buvę per daug triukšmo
mat jau prasidėjo statybos, plėtėsi kurortas: mašinos, kranai, buldozeriai
o čia tylus kiemas ant jūros kranto, vėjas lenkiąs mus prie žemės, avelės, pievų gėlės,
raguočiai
ir visas gyvenimas, palaidotas prisiminimų kapuos, apleistuos ir nebelaidojamuos, gyvas
vienadiene gyvastim

jis beveik nieko nevalgė, pasninkaudavo ir badaudavo
ir sėdėdavo jogo pozoje įrėmęs akis į spintos ar sienos duris
tarpais vaitodamas iš skausmo (mat buvo labai nesveikas
dabar tik pradėjęs atsitaisyti) tylus buvo

tarpais kažko verkdavo (sakė jam labai nesisekę ir jis nemokėjęs gyventi)
kartais po verksmo (aš pritykodavau už durų ir išgirsdavau) imdavo kankinamai juoktis
kartais, būdavo, nesuprasi, ar verkia jis ar juokiasi
paskui vos paeidavo siaubingai geliančiom kojom

močiutė labiausiai pamėgo jį (dar gyva buvo) ir jiedu kalbėdavosi
apie nesugrįžusius iš jūros, apie užpiltus smėliu
arba tėvą klausinėdavo apie Ginteliškę
arba Rimutį, kai tas atvažiuodavo su Katre ir jos pirmavyriu vaiku, – apie karinę jūrų
tarnybą, gyvenimą povandeniniame laive, budėjimus po vandeniu, atominę avariją laive, priešlaikinį grįžimą namo

tarpais kažką rašydavo ir rašydamas imdavo verkti
vėl nieko nevalgydavo tik sėdėdavo ir klūpodavo
medituodavo, kaip jis sakydavo, apie kaimo pajūrį
nes, girdi, nusibodo jam kurortinis pajūris ir poilsiautojai

o čia tyku, ramu, pačiam Latvijos pasienyje
jis vaikščiodavo po apleistas sodybėles ir dar nesugriautus ir nesukūrentus namus
tai rasdavo kokį rakandą, tai seną apdužusį indą, tai tekintą ir drožinėtą lovos galą, tai
vėl stovėdavo tarp kiemus užžėlusių dilgėlių, apžiūrinėdamas vaikigalių jau primestus
šulinius, mintyse atstatinėdamas praeitį, kaip jis sakydavo, prikeldamas takus vėl vaikščioti jo kojomis

paskui ir mane ėmė klausinėti, iš viso gyvenimo
kad pasipasakočiau, ką mačiau, ką regėjau
patyriau, nepatyriau, pamiršau, apverkiau
ir taip įtempęs žvilgsnį žiūrėdavo, paklaikusiom akim, rodos, ryte tave rydavo

bet rodos viską gerai suprasdavo, nors buvo gerokai keistas
ir man kartais lengva būdavo išsipasakojus (mes latviai neidavom išpažinties), kartais
atrodydavo kad pasiguodi
kad jis supranta tave gerai, nes kinkuoja galva
o kartais akių vyzdžiai pasidarydavo dideli ir juodi

tarpais klausinėdavo kaip tardytojas, tarpais aimanuodavo
duodamas suprasti, kad supranta ir atjaučia
nemėgo pokštų, tik nelaimes jam pasakok ir skriaudas
iš viso gyvenimo

tėvą taip pat ėmė klausinėti, tas tuoj apie Ginteliškę
apie žemaitukus savo, apie Salantus, Kūpulėnus
o kartais apie tą patį, ką aš jau pasakojau, kiek pameluodamas, gal pamiršęs
aš šokdavau ginčytis, kad ne taip buvę

ir kiekvienas savaip kai ką aiškindavome: aš arčiau tarybų valdžios, kadangi buvau kilusi
iš varguolių
ir daugiau iš latvių, o jis su kažkokia vos ne simpatija
banditams, banditais jų net nevadindamas, o miškiniais
ir kad jie, girdi, kovoję už Lietuvą

jis nesikišdavo į mūsų ginčus, tiktai klausydavo ir klausydavo
ir vėl sėdėdavo jogo pozoje (pamatydavau pro langą praeidama, kai dirsteldavau vidun)
ir vaitodavo
(išgirsdavau pridėjusi ausį prie durų)

taip tas jo tylus gerumas ėmė galop įgristi
nei geria, nei rūko, nei kavos, nei arbatos, net kakavos negeria, mėsos nevalgo, pieno
nevalgo, kiaušinių taip pat, tik sausus džiūvėsius, bulvelę kokią, morkelę, atmirkytus grūdus ir kruopas
ir baisiai daug vandens gerdavo, sakė, mūsų geras minkštas vanduo, nors ir rudas ir
neskanus kitiems (mums, pripratusiems, jis visad buvo skanus)
pradėjau jau bijoti, kad jis pakratys kojas

įgriso tas gerumas: tik tuo geras, kad nieko blogo nedaro, matyt
tik apie save galvoja, tas savo bėdas ir nieko neveikia
nei pats nieko nedirba, nei kitiems padeda
tik močiutė, tik jai nenusibodo, tik jai tas žmogus patiko su visais tais savo keistumais
tas nelaimingas save įsimylėjėlis nematantis žemės po kojomis

o iš tikrųjų ir man jis irgi patiko
bet kad jau per daug nekreipė dėmesio į mane
o kitiems vyrams aš nežinau kaip patikdavau
už atvirumą, teisingumą, darbštumą ir jie atvirai sakydavo, kad pavydi manęs mano seniui

toks buvo mūsų pirmasis poilsiautojas
o po to, po tos geros pradžios, griūte pradėjo griūti nuo Šventosios
pusės, pėsti ir su mašinom užklimpdami kopų smėlio keliukuose, prilytose durplaukėse
nė galo, nė krašto nebebuvo – iš jų jau buvo šioks toks uždarbis: imdavo pieną, pirkdavo iš mūsų triušius ir antis (mes jų gaudavome nusipirkti antyne, kur dirbom, tik jos būdavo ricinos skonio nuo kombikormo, o mes kurį laiką pašerdavom naminiu
maistu, o tada pasipjaudavom, visai kitas skonis)

buvo dainų ir šokių ir stiklų žvangėjimo
meilių ir pavyduliavimo, visas motelis, kaip vienas iš operos su žmona balerina sakydavo
(tie tai buvo irgi keistoki, rengdavosi išvirkščiais kailiniais, o žmona ta jo daugiau kaip
stiklinės pieno neišgerdavo)
o labiausiai ūždavo ir švaistydavo pinigus tokie krautuvininkai iš Kauno, kurie kasmet
atvažiuodavo

o vyras mano, senis, kuo toliau, tuo labiau pradėjo gerti
visų tų poilsiautojų sugėrovas, per naktis
vieni geria, kiti miego nori, o senis apspangęs nuo išgerto brudo
lenda ne į tas duris, griūva, man reikia jį temptis kaip vaiką ir guldyti, kad neburbėtų kiti

taip paskui vėl pradėjau prisiminti tą pirmąjį mūsų poilsiautoją
jis rašydavo naujametinius pasveikinimus klausdamas kaip gyvi, kaip sveiki, o paskui
ir nutilo, sužinojau, kad mirė
kraujas jam išsiliejęs iš gyslų ir tiesiai į smegenis

taip ir nesužinojom, ką jis parašė, ko neparašė
jis buvo žurnalistas, bet jau pensininkas
kaipo nesveikas, ar išeis kada jo knyga
po mirties apie mus po mūsų visų mirties

supratom, kad paskui jis
viską bandys surašyti
ką čia ištraukė iš mūsų, bet matyt per stiprus
buvo mūsų gyvenimas ir per silpnos jo gyslos

1980.X.19

Žymos: ,

13 komentarai(ų) “IŠ VISO GYVENIMO”

  1. Dainius rašo:

    Šaunu, Laurai, kad nepatingėjai įdėti.

  2. Hmm rašo:

    aprašymų daug, minties irgi – rimo nėra.

  3. Loke rašo:

    Kai kurie turintys vardus tokiu mazmoniu neima i galva.

  4. :) rašo:

    Mintis svarbiausia!

  5. Vytautas rašo:

    Nesutinku. Ne visur ir ne visada mintis isveza. Svarbiausia geras jausmas perskaicius!

  6. ::) rašo:

    Jausmas pernelyg asmeniškas dalykas ir nuo kūrėjo nelabai priklauso, nes tas pats kūrinys vis kitam piliečiui iššaukia kitokius jausmus.

  7. Chna rašo:

    Aplink vien diletantai

  8. to Chna rašo:

    I saviskiu buri pakliuvai?

  9. aš pamačiau jį ateinantį pajūriu nuo Šventosios pusės rašo:

    aš pamačiau jį ateinantį pajūriu nuo Šventosios pusės
    iš tolo jis įsižiūrėjo mūsų namą ir nenuleido akių
    kaip magneto traukiamas artėjo ir artėjo
    tai buvo labai sulysęs, apšepęs, nuplikęs žmogus

    jis apsigyveno pas mus, Šventojoj jam buvę per daug triukšmo
    mat jau prasidėjo statybos, plėtėsi kurortas: mašinos, kranai, buldozeriai
    o čia tylus kiemas ant jūros kranto, vėjas lenkiąs mus prie žemės, avelės, pievų gėlės,
    raguočiai
    ir visas gyvenimas, palaidotas prisiminimų kapuos, apleistuos ir nebelaidojamuos, gyvas
    vienadiene gyvastim

    jis beveik nieko nevalgė, pasninkaudavo ir badaudavo
    ir sėdėdavo jogo pozoje įrėmęs akis į spintos ar sienos duris
    tarpais vaitodamas iš skausmo (mat buvo labai nesveikas
    dabar tik pradėjęs atsitaisyti) tylus buvo

    tarpais kažko verkdavo (sakė jam labai nesisekę ir jis nemokėjęs gyventi)
    kartais po verksmo (aš pritykodavau už durų ir išgirsdavau) imdavo kankinamai juoktis
    kartais, būdavo, nesuprasi, ar verkia jis ar juokiasi
    paskui vos paeidavo siaubingai geliančiom kojom

    močiutė labiausiai pamėgo jį (dar gyva buvo) ir jiedu kalbėdavosi
    apie nesugrįžusius iš jūros, apie užpiltus smėliu
    arba tėvą klausinėdavo apie Ginteliškę
    arba Rimutį, kai tas atvažiuodavo su Katre ir jos pirmavyriu vaiku, – apie karinę jūrų
    tarnybą, gyvenimą povandeniniame laive, budėjimus po vandeniu, atominę avariją laive, priešlaikinį grįžimą namo

    tarpais kažką rašydavo ir rašydamas imdavo verkti
    vėl nieko nevalgydavo tik sėdėdavo ir klūpodavo
    medituodavo, kaip jis sakydavo, apie kaimo pajūrį
    nes, girdi, nusibodo jam kurortinis pajūris ir poilsiautojai

    o čia tyku, ramu, pačiam Latvijos pasienyje
    jis vaikščiodavo po apleistas sodybėles ir dar nesugriautus ir nesukūrentus namus
    tai rasdavo kokį rakandą, tai seną apdužusį indą, tai tekintą ir drožinėtą lovos galą, tai
    vėl stovėdavo tarp kiemus užžėlusių dilgėlių, apžiūrinėdamas vaikigalių jau primestus
    šulinius, mintyse atstatinėdamas praeitį, kaip jis sakydavo, prikeldamas takus vėl vaikščioti jo kojomis

    paskui ir mane ėmė klausinėti, iš viso gyvenimo
    kad pasipasakočiau, ką mačiau, ką regėjau
    patyriau, nepatyriau, pamiršau, apverkiau
    ir taip įtempęs žvilgsnį žiūrėdavo, paklaikusiom akim, rodos, ryte tave rydavo

    bet rodos viską gerai suprasdavo, nors buvo gerokai keistas
    ir man kartais lengva būdavo išsipasakojus (mes latviai neidavom išpažinties), kartais
    atrodydavo kad pasiguodi
    kad jis supranta tave gerai, nes kinkuoja galva
    o kartais akių vyzdžiai pasidarydavo dideli ir juodi

    tarpais klausinėdavo kaip tardytojas, tarpais aimanuodavo
    duodamas suprasti, kad supranta ir atjaučia
    nemėgo pokštų, tik nelaimes jam pasakok ir skriaudas
    iš viso gyvenimo

    tėvą taip pat ėmė klausinėti, tas tuoj apie Ginteliškę
    apie žemaitukus savo, apie Salantus, Kūpulėnus
    o kartais apie tą patį, ką aš jau pasakojau, kiek pameluodamas, gal pamiršęs
    aš šokdavau ginčytis, kad ne taip buvę

    ir kiekvienas savaip kai ką aiškindavome: aš arčiau tarybų valdžios, kadangi buvau kilusi
    iš varguolių
    ir daugiau iš latvių, o jis su kažkokia vos ne simpatija
    banditams, banditais jų net nevadindamas, o miškiniais
    ir kad jie, girdi, kovoję už Lietuvą

    jis nesikišdavo į mūsų ginčus, tiktai klausydavo ir klausydavo
    ir vėl sėdėdavo jogo pozoje (pamatydavau pro langą praeidama, kai dirsteldavau vidun)
    ir vaitodavo
    (išgirsdavau pridėjusi ausį prie durų)

    taip tas jo tylus gerumas ėmė galop įgristi
    nei geria, nei rūko, nei kavos, nei arbatos, net kakavos negeria, mėsos nevalgo, pieno
    nevalgo, kiaušinių taip pat, tik sausus džiūvėsius, bulvelę kokią, morkelę, atmirkytus grūdus ir kruopas
    ir baisiai daug vandens gerdavo, sakė, mūsų geras minkštas vanduo, nors ir rudas ir
    neskanus kitiems (mums, pripratusiems, jis visad buvo skanus)
    pradėjau jau bijoti, kad jis pakratys kojas

    įgriso tas gerumas: tik tuo geras, kad nieko blogo nedaro, matyt
    tik apie save galvoja, tas savo bėdas ir nieko neveikia
    nei pats nieko nedirba, nei kitiems padeda
    tik močiutė, tik jai nenusibodo, tik jai tas žmogus patiko su visais tais savo keistumais
    tas nelaimingas save įsimylėjėlis nematantis žemės po kojomis

    o iš tikrųjų ir man jis irgi patiko
    bet kad jau per daug nekreipė dėmesio į mane
    o kitiems vyrams aš nežinau kaip patikdavau
    už atvirumą, teisingumą, darbštumą ir jie atvirai sakydavo, kad pavydi manęs mano seniui

    toks buvo mūsų pirmasis poilsiautojas
    o po to, po tos geros pradžios, griūte pradėjo griūti nuo Šventosios
    pusės, pėsti ir su mašinom užklimpdami kopų smėlio keliukuose, prilytose durplaukėse
    nė galo, nė krašto nebebuvo – iš jų jau buvo šioks toks uždarbis: imdavo pieną, pirkdavo iš mūsų triušius ir antis (mes jų gaudavome nusipirkti antyne, kur dirbom, tik jos būdavo ricinos skonio nuo kombikormo, o mes kurį laiką pašerdavom naminiu
    maistu, o tada pasipjaudavom, visai kitas skonis)

    buvo dainų ir šokių ir stiklų žvangėjimo
    meilių ir pavyduliavimo, visas motelis, kaip vienas iš operos su žmona balerina sakydavo
    (tie tai buvo irgi keistoki, rengdavosi išvirkščiais kailiniais, o žmona ta jo daugiau kaip
    stiklinės pieno neišgerdavo)
    o labiausiai ūždavo ir švaistydavo pinigus tokie krautuvininkai iš Kauno, kurie kasmet
    atvažiuodavo

    o vyras mano, senis, kuo toliau, tuo labiau pradėjo gerti
    visų tų poilsiautojų sugėrovas, per naktis
    vieni geria, kiti miego nori, o senis apspangęs nuo išgerto brudo
    lenda ne į tas duris, griūva, man reikia jį temptis kaip vaiką ir guldyti, kad neburbėtų kiti

    taip paskui vėl pradėjau prisiminti tą pirmąjį mūsų poilsiautoją
    jis rašydavo naujametinius pasveikinimus klausdamas kaip gyvi, kaip sveiki, o paskui
    ir nutilo, sužinojau, kad mirė
    kraujas jam išsiliejęs iš gyslų ir tiesiai į smegenis

    taip ir nesužinojom, ką jis parašė, ko neparašė
    jis buvo žurnalistas, bet jau pensininkas
    kaipo nesveikas, ar išeis kada jo knyga
    po mirties apie mus po mūsų visų mirties

    supratom, kad paskui jis
    viską bandys surašyti
    ką čia ištraukė iš mūsų, bet matyt per stiprus
    buvo mūsų gyvenimas ir per silpnos jo gyslos

    1980.X.19

  10. spaikas rašo:

    vis Laurai ir laurai…..

  11. дacc rašo:

    spaikas nesireiшkia…

  12. Teip rašo:

    ydomu, ar kas perskaite iki galo, o tik po to komentavo?

  13. juozupukas rašo:

    Tam “rašytojukui” kasdien patartina užkrimsti po puskibirį “kombikormo” gal sustiprėtų jo, ir mąstymo, ir emocinis aparatai…