BUDIZMAS

2004 Lapkričio 06 įkėlė Lauras | Galerija.

Gautama galop tarė sau: gana
kankint save nesibaigiančia
askeze: badavimais, pasninkavimais
badmiros statusas negali būt

nesibaigiantis: keliausiu išmaldaudamas, lankydamas
kaimus, žmones, melsdamasis, laimindamas
namų ūkį, gyvulius, laukų pasėlius
sodų vaisius

aišku, bendraminčių — tikrųjų
asketų — pasmerktas būsiu, tačiau jei lemta bus, gal ir juos
atversiu: be galo nebus
galo: šiaip ar taip — kiekvieno laukia mirtis, tik reikia

ne pačiam prisišaukt ją: ir pats, taip taip
pats būsiu sau mokytojas, kitaip sakant —
tik pasaulis, tik žmonės, tik gamta
tik visata (dar nesuprantu jos, neišskaičiau

didžiųjų jos prasmių) visa tai ir bus mano šventraštis, tik išmok
pažint raides, suprast tekstą, o svarbiausia — turėk širdį
akis

iš to kils mano mokslas: iš patirčių
juk spėjau apeit visų garsiausių šalies (ir kitų šalių) dvasines
mokyklas, perkrimst mokslus jų
pasisėmiau viską viską: lig žmogiškos sąmonės

dugno: nieko daugiau garsieji žyniai
nebegalėjo duot man: net kelių vienuolynų—mokyklų
vyriausieji (senyvi žmonės) prašyte prašė likt
jų mokyklose ir juos pavaduot, dėstyt, tęst jų mokslą, bet man to

maža: iš ko turės gimt sūtros? naujos — būtent mano — sūtros: tai
rūpėjo man: nes visa, kas sena — anksčiau ar vėliau —
miršta: tik ar atsivers tokiam kaip aš —
būties išmintis? absoliučioji tiesa? —

kaip tarė, taip padarė: paskutinį kartą ramiai
ištiesė sąnarius kietam asketo naktigultui ir žiūrėjo žiūrėjo
šviesion padangėn, kol snaudulys ėmė lipdyt
blakstienas: virš galvos švytėjo (net užsimerkęs tai matė)

žvaigždynai, planetos, Paukščių takas, krintančios
žvaigždės, šviesi pilnatis kopė aukštyn: jos galia
neįmenama: tatai mįslių knyga: neišskaitoma:
girdėjo ją, ji plytėjo

paslapčių muzika, žvaigždynų kryžiažodžiai, tik naktį
girdimi, t.y. regimi, dienos garsų
nemėgstantys, per miegą per sapną suvokiami
nesuvokiami (tvirtino sau) bet

bus suvokti — ir užsnūdo trumpam giliam miegui, o rytui
brėkštant, pirmųjų paukštelių čiauškėjimo
pažadintas pašoko ir prisiminė
vakarykštį, ta prasme, galutinį

apsisprendimą (visas buvo baisus: apšašęs, apskretęs, purvinas
o apsiautalas, t,y. vienuolio apgerbas
toks sudriskęs, taip sunešiotas
jog nėmaž nebedengė kūno: dar sėdėt medituot

gal įmanomas, tačiau vaikščiot? eit per žmones? po kaimus? ne, netiko
tai kirbena Nr. 1 jam: apsiautalas, visa kita — matysim: kaip bus
taip: čia ir prisiminė: kapinėse (įprato ten
medituot: tyli, nuošali, slėpinga vieta) prisiminė matęs

pašarvotą numirėlį, t.y. atneštus ir paliktus (kaip apeigos
reikalauja — trims paroms) matęs ten paliktus palaikus: kad
galutinai išsivadėtų, t.y. dvasia apleistų nebereikalingą jai
kūną

taigi šiandien ir bus, rodos, lygiai trys
dienos, tad brahmanai ateis, ir žmonės neš palaikus
kremuoti, t.y. atsisveikinimo su dūmais ceremonijai
o marška (mirties drobulė) ji nei

vieniems nei kitiems, nei jų apeigoms — nebereikalinga, tad
sudeginta bus: o gal? gal…
pagalvojo visas nustėręs, tokia… šafrano spalvos…
mačiau dieną, gal man? — — — — — — — —

atslinkęs į kapines tuoj pat rado tą vietą, kur
guldomi miruoliai, stabtelėjo, nusvarino galvą, susimąstė:
kaip tokiais atvejais dera: apie gimimą ir mirtį — — — —
— — — — — — — — — — — — — — — — —

apie dar privalomą šį bei tą, ko buvo nusipelnę šie —
kaip ir kiekvieno mūsų —
palaikai, ir tada: labai atsargiai ir pagarbiai
nuvilko maršką: ir nustebo:

tai buvo jaunos moters kūnas, dabar jau (aišku)
išburkęs ir praradęs
spalvą ir žavesį, tačiau geidaujamai
drobulei tatai nekenkė: marška turėtų

tikt jam: asketui, buv. princui, karūnos įpėdiniui
Sidhartai: jis įsigytų galop, keistu būdu įsigytų
apsiautalą! dar pirm apsigobdamas
nukėblino į srauniąją Nerandžarą (čia pat šalia

ji tekėjo) ir prasiskalbė būsimą savo
abitą, žinoma, nei nežinodamas, kad šis, būtent šafrano, atspalvis
taps tradicinis vienuoliams atsiskyrėliams ir
savaip prasmingas — prasiskalbė ir pats

pasinėrė apsipraust gaiviu (iš kalnų atitekančiu) tyru
vandeniu: ilgai ir rūpestingai šiūravo barkšančius savo kaulus, tačiau staiga
silpnumo apimtas vos nenualpo, čia pat vandeny, o norėdamas
išbrist į krantą

nebepajėgė, nors žinojo
kad jei neišlips, atšals, apalps, kaip sausą šakalį
srovė nusineš jį, taigi žūt būt
reikėjo pasiekti krantą

ir čia jis pamatė ištiestą jam
nusvirusio medžio šaką, įsitvėrė jos ir
jau nebepaleido (dėkodamas medžiui
svyruokliui) ir pamažu

(rankos dar nebuvo tiek nusilpę, tik širdis
ir kojos ir, aišku, ūkanom apėjusios
akys) galų gale
išsiropštė (kur dar prieš tai žolėj patiesęs buvo džiūt

savo apsiautalą) ir susiūbavęs susmuko, bet vėl
sukaupęs jėgas atsitiesė, užsimetė
(per pavojingai ilgą jo maudymąsi jau beveik sausą) mirties

drobulę ir patraukė keliu: kaimo pusėn
išmaldos rinkt, bet
nė pusės kelio nenuėjęs, susmuko į kelio dulkes be sąmonės
— — — — — — — — — — — — — — — —

kaip tik tuo metu, tuo keliu
gerosios savo motinėlės siunčiama
kaimo seniūno dukrelė trylikametė Sudžata
nešė miško dievybėms auką: pintinėlę gėrybių, ji ir

aptiko ant tako leisgyvį atsiskyrėlį
ir atpažino: pirmiausia, aišku
jų tarnaitės, prieš keletą dienų mirusios
plytų atspalvio apsiautalą (kaip čia

dabar? lyg tas pats?) o tada jau
ir patį, kelio dulkėse, asketą: kartais vaikai ir piemenys jį užklupdavo
sėdintį kur po senu medžiu arba skardžio
oloj medituojantį: kai iš smalsumo kyšteldavo ten galvą: urvo

vidun, bet tuoj pat atšokdavo ir susipratę traukdavosi
nes žinojo kad tokiam
būtina ramybė ir kad maisto jis vis tiek nepriims

tačiau dabar Sudžata nė neklausė:
į mirštančiojo vos vos pražiotą burną įpylė
šlakelį pieno ir pastebėjo
kad pienas dingo gerklėj

tada dar šlakelį ir tas jau aiškiai
nurijo gurkšnį ir — o džiaugsme! —
atmerkė akis: nubudo!
o tai jau matė ir kiti kaimo vaikai, atsekę paskui Sudžatą:

krūvon sukišę galvas šnabždėjosi: nubudo… nubudo…
gyvas… gyvens… nes kažkas
tarsi kuždėjo į ausį jiem: ir praminkite jį Nubudusiuoju, t.y — jūsų tarme —
Budha

taip kaimo vaikai ir davė jam vardą, ir ne tik jam, o ir būsimam jo
mokslui: BUDIZMUI

Žymos: ,

11 komentarai(ų) “BUDIZMAS”

  1. Kęstas rašo:

    Su didziausiu malonu perskauciau sia istorija. Labai dekui :)

  2. Daiva rašo:

    Kas cia tokie budistai Punioje?

  3. to Daiva rašo:

    Matomai Lauras ir Kestas.

  4. - rašo:

    ir Bloze.

  5. Zakristijonas rašo:

    Punioje daugiausiai yra Velykinių katalikų (šventinių). Yra ir Jehovistų, bet parapijos ribose. Budistai daugiausiai būna “knyginiai”.

  6. replika rašo:

    - tipo, perskaitė budizmo istorija ir “pabudo” :)

  7. Lauras rašo:

    PABUNDI ryte po gero baliaus ir visas pasaulis kitaip atrodo….

  8. Dainius rašo:

    …tuomet pasaulis višiškai kitoks – aplink tik triukšmas ir skubėjimas.

  9. ! rašo:

    Po ligos visas pasaulis atrodo šiurkštus..

  10. ! rašo:

    Gyvenk sveikai ir nereikės sirgti.

  11. Ji rašo:

    Pasakojimai apie budizmą nesusivokiantiems – tartum perlų barstymas kiaulėms…

    Būkit išlaisvinti!