Eilėraščio pėdomis

2005 Rugpjūčio 12 įkėlė Kęstas | Informacija.

Punia – poetų kraštas. Nežinia kokia likimo jėga iš įvairių Lietuvos kraštų čia sunešė daug kuriančių žmonių: Teklę Džervienę – iš Žemaitijos, Salomėją Kaknevičienę ir Emiliją Krušinienę – nuo Suvalkijos, tik tą dzūką Antaną Šarkelę – nuo Šventežerio.
Į Punią Antanas atvažiavo 1976-aisiais tuomečio ūkio pirmininko Jono Kizelio kviečiamas. Ir liko. Gal graži gamta paviliojo? Kažin… Tegul ji miestiečius svaigina, o ūkininkams ne tas galvoje, kai darbai užgriūva.
A.Šarkelė – Daugų žemės ūkio technikumo pirmosios laidos absolventas. (“Kartais pagalvoju – kodėl gyvenime tiek daug paradoksų? Kodėl nuo mažmožio, nuo smulkmenos kartais priklauso tolesnis žmogaus gyvenimas? Svajojau apie žurnalistiką, o tapau agronomu…”)
Pirmąjį eilėraštį parašė dar Šventežerio mokyklos suole. Apie pavasarį. Tas dešimtaklasio Antano eilėraštis labai patiko lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai. Vėliau jį išspausdino ir vietinis Lazdijų laikraštis.
Tačiau tikras literatūrinis debiutas įvyko “Literatūros ir meno” puslapiuose. Eilėraščio “Pokalbis su chirurgu” autorius A.Šarkelė tuo metu jau tarnavo armijoje. Į tolimąjį Čeliabinską ne savo noru išvažiavo iš mokyklinio suolo…
Kai grįžo, žinios buvo išgaravusios. Pėdsakų kalboje paliko ir svetimas kraštas, o ypač kalba. Bandė pasivyti laiką. Skubėjo baigti vidurinę mokyklą, norėjo studijuoti. Bet ir metas buvo nelengvas, prasidėjo kolektyvizacija. (“Va taip ir įstojau į Daugų technikumą. Baigiau. Nuo literatūros atitolau. Pamaniau: jei būčiau baigęs lituanistiką, gal kitaip būtų buvę? Tikriausiai kiekvienas savo talentą išvyniojame arba suvyniojame, išauginame arba nuraminame…)
Daugiau rašyti poetas vėl pradėjo apie 1980-uosius. Kartą sutikęs ir įsimylėjęs baikščią ir įnoringą poezijos paukštę, net ir pilkiausioje kasdienybėje vis nugirsdavo jos sparnų šlamesį. Tik ne prie balto popieriaus lapo ji lankė. Poetas sako veikiau ne rašantis, o piešiantis žožiais. Žodžiais, kurie ateina nepaisydami jo valios. (“Niekados nesuku galvos, jog turėčiau ką nors parašyti. Kažkas pakužda. Rašau ilgai ir sunkiai. Ilgai taisau. Bet, būna, ryte atsikeliu, o galvoje – jau visas ketureilis!”)
Ne vienas šimtas A.Šarkelės eilėraščių išspausdinta vietinėje ir respublikinėje žiniasklaidoje, sudėta į knygeles vaikams ir suaugusiesiems. Kitąmet skaitytojams žada dovanoti naują rinkinį, kuriame bus naujausi kūriniai.
O 2005-ieji puniškiui A.Šarkelei buvo tikrai dosnūs. Šaltą rudenį poetas nusiskynė “Žydinčią vyšnios šakelę”, o sužydus sodams tapo “Poezijos pavasarėlio” Varėnoje laureatu. Apdovanotas už gražiausią eilėraštį apie gamtą, žmogų ir darbą. Taip pat laimėjo geriausio straipsnio apie kaimo aktualijas internetinėje žiniasklaidoje konkursą. Pradžiugino ir prizas – čekis įsigyti “Vagos” knygų. A.Šarkelė – nuolatinis Punios bibliotekos lankytojas. Be spausdinto žodžio savo gyvenimo jis neįsivaizduoja.
***
“Ką čia naujo galiu apie save pasakyti?.. Gyvenu, rašau. Poezija truputį nusivyliau. Proza išaugo. Rašančių daug, bet mažai pasakančių tai, kas dabartinei kartai rūpi”, – kalbėjo poetas A.Šarkelė, šią savaitę mus pradžiuginęs pluoštu naujų eilėraščių. Tarp jų – vienuolikos posmų poema “Pompėjos atkasimas”, kurioje prieš poeto akis praplaukia Lietuvos istorija nuo Antano Smetonos laikų iki dabar. Belieka poetui palinkėti sukurti dar ne vieną eilėraštį, kuriame skaitytojai atrastų savąją pompėją…

Alytaus naujienos Nr. 154 (10518) 2005 m. rugpjūčio 12 d., penktadienis

Žymos: , ,

Nekomentuotina