KAI DAR NEUŽMIRŠTA

2005 Spalio 11 įkėlė Virgis | Galerija.

Anė per miegus išgirdo durų trinktelėjimą, po to sunkius, netvirtus žingsnius virtuvėje. Tą garsą ji atskirdavo neapsirikdama: Jonas parėjo girtas — kaip visada. Įtempusi ausis, ji klausėsi, ar vienas? Lyg ir kalbasi. Bet jis pats su savimi gali kalbėtis: visada taip būna, kai per daug išgeria. O jei ne vienas, teks keltis, nes vyras norės vaišintis namuose. Anė delsė: gal apsiramins ir atsiguls, jei jo niekas neužkabins. Bet ne — aiškiai girdi žingsnius koridoriuje, prie savo kambario durų. Ir balsą — piktą ir pajuokiantį:
-Kelkis, kurva, nedrybsojusi. Ar negirdi, kad šeimininkas namie? Kad man būtų lašinukų su raumeniu ir salotų. Greitai!
Anė šoka iš lovos lyg iš ugnies. Žiūri į duris, kada jos atsivers. Juk gali laukti blogiausio — įpuolęs duos rankoms valią. Bet aplinkui tylu ir tamsu, tik boluoja langas pro užuolaidos plyšį. Kažkas ne taip…
Anė lėtai atsisėdo ant lovos krašto, stengdamasi surikiuoti susipainiojusias mintis.
-Viešpatie! – atsiminė staiga. — Juk Jonas trys mėnesiai kaip palaidotas…
Per kūną nuslydo šiurpulys, ranka nevalingai kilo žegnonei. „Amžinąjį atilsį…“ lūpos pačios ėmė šnabždėti maldą, o širdį gniaužė išgąstis.. Įveikusi save, Anė išėjo į koridorių, patikrino lauko duris. Aišku – užrakintos. Anė įžiebė šviesą virtuvėje — viskas buvo taip, kaip palikta iš vakaro. Moteris vaikščiojo po kambarius, apgraibom ieškodama elektros jungiklių, vis negalėdama nusikratyti savo baimės. Niekur nieko — ji viena šiuose namuose — kaip visada.
Anė nebijojo būti viena. Po vyro mirties nebebuvo ko bijoti. Juk nebepareis girtas, nebevaikys jos ir vaikų, nebesiplūs ir nebesityčios. Ji galėjo rami atsigulti vakarais ir miegoti iki ryto ruošos, žinodama, kad nebus prikelta girtų kompanijos. „Sauserio restoranas“ po vyro mirties užsidarė. Jono sugėrovai širdingai sielvartavo dėl šios netekties. Daug nuoširdžiau, negu jo našlė ar vaikai.
Apėjusi kambarius, Anė sugrįžo prie lovos, pažvelgė į laikrodį ant spintelės. Buvo pusė keturių. Keltis dar anksti, dar tamsu. Naktys gerokai pailgėjusios — juk ruduo prasidėjo. Kažin, ar gesinti šviesą? Praskleidė naktinę užuolaidą — vos įžiūrimi sode stūksojo medžiai, juodavo daržinės kampas. Paliko užuolaidą neužtrauktą, išjungė elektrą ir atsigulė, nors žinojo, kad nebeužmigs.
Padėjusi ant priegalvio sunkią galvą, užsimerkė. Klausėsi… Naktis buvo tyli kaip reta: nei vėjo, nei jokio šlamesio. Kodėl toks kraupus sapnas jai prisisapnavo? Matyt, ir po mirties jos žmogus neturi ramybės — reikės mišias užprašyti…Rodos, seniai nebeėmė širdin užgaulių jo žodžių ir šiurkštaus elgesio. Reikėjo to išmokti — argi kitaip būtų ištvėrusi bendrą gyvenimą? Bet matyt kažkur giliai giliai viskas tebėra susikaupę, ir štai išplaukė miegant.
—Ak, kokia ta mano dalia, koks tas gyvenimas…- atsiduso. Kilo ir kilo atmintyje praeities nuotrupos, dažniausiai karčios ir sunkios. Anė stengėsi prisiminti ką nors gero . Juk buvo bendrame gyvenime ir šviesių valandų. Žinoma, buvo. Bet ne tiek jau daug…O tos skaudžiosios daug giliau atmintyje įsirėžė. Reikėtų išmesti, reikėtų pamiršti… Juk niekas jos nevertė tekėti už Jono — pati pasirinko. Ir ne svetimą, nepažįstamą, o kaimyną, vos ne gretimame kieme gimusį augusį, rodos, doroje šeimoje, visiems ant akių, kaip sakoma. Buvo linksmas, šnekus, išvaizdus, vikrus ir darbuose nenugrubęs. Anė bandė prisiminti susitikimus kaimo vakarėliuose, naktinius pašnekesius jos tėvų sodelyje, kai Jonas ją parlydėdavo iš šokių. Tada ji mokėsi amato miestelyje pas žinomą siuvėją. Pati jau mokėjo dailiai apsirengti ir madų šiek tiek vaikėsi, todėl ir išsiskyrė iš kitų kaimo merginų. Jonas neseniai buvo grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje. Jaunimo suėjime vos beatpažino Vingėlų Anę — tokia ji buvo išgražėjusi ir šauni. Prisiminė ją, tykią pusmergėlę, niekuo nekrintančią į akis. Taigi netruko apsisukti ir prisivilioti…Bet tie vaizdai ir pajautimai, moters protu prisišaukti iš atminties, nebedžiugino, nebešildė jausmų, o tik kartėliu gulė ant širdies. Kada tai buvo? O juk buvo…Buvo atėjęs laikas mylėti, ir ji pamilo nesirinkdama. Negalvodama sutiko tekėti, vaizduodamasi bendrą jų gyvenimą vaivorykštės spalvoms…
-Tiek to proto ir tebuvo galvoje devyniolikmetės, užkampyje augusios, tik pradinę tebaigusios, — atsiduso Anė dar kartą. Argi ji nežinojo, kad Jonas mėgsta kompanijoje prie butelio pasėdėti? Žinojo, bet neėmė galvon: laikas buvo toks, daugelis taip darė. Kaimiečiai, prieš penkerius — septynerius metus suvaryti į kolchozus, dirbo be atlyginimo. Turėjo pragyventi iš šešiasdešimties arų sklypelių ir šiokio tokio gyvulių ūkio. Į darbą eidavo kasdien, bet stengtis nematė prasmės. Anės tėvai buvo mažažemiai, niekada namuose nematę pertekliaus. Jie tikėjo, kad ateis laikas, kai valdžia suteiks geresnį gyvenimą vargo žmogui, reikia tik turėti kantrybės. Anė politika nesidomėjo — kaip yra, taip gerai. Iš prigimties linksma, juki, šneki, lengvai atsiverianti kitiems, greita padėti ar užjausti, ji buvo mėgiama visų kaimynų – ir jaunų, ir senų.
Pamilo ją ir anyta, Jono mama. Palaidojusi vyrą, pakirstą sunkios ligos, našlė šiaip taip vertėsi su penkiais mokyklinio amžiaus vaikais. Dvidešimt ketverių Jonas buvo pagrindinis namų ramstis: dirbdavo kolūkyje ir namuose , kur darbo ne kažin kiek ir tebuvo: karvė, pora paršų, keletas vištų…Mama prasimanydavo kokį rublį siūdama. Čia Anės mokslai labai pravertė: laisvu nuo darbo kolūkyje laiku ji padėdavo anytai. Prisiminusi ją, Anė visada jautė dėkingumą ir meilę šiai moteriai. Siūdamos jos išsišnekėdavo apie viską: apie praeitį, artimuosius, apie moteriškus darbus ir pergyvenimus, norus, viltis ir praradimus. Gal dėl to Anė labai nesielvartaudavo, kad Jonas vakarais dingsta ir pareina išgėręs. Namų jaukumas ir šiluma padėdavo užsimiršti.
Jaunoje šeimoje netruko ir vaikelis atsirasti. Šventadieniais pas kaimynus susirinkdavo jaunimas pašokti. Anyta sakydavo:
-Anele, apsiruošk greičiau, galėsi ir tu nubėgti. Pasižmonėsi, pasilinksminsi. Edvarduką aš pažiūrėsiu.
Anė su mielu noru priimdavo tokius pasiūlymus. Užsimetus šventadienius rūbus, lėkdavo į šokius, kur ją visi priimdavo kaip savą, Išsikalbėdavo su vienmetėm, dar netekėjusiom ar jau vyrus susiradusiom. Būdavo šokdinama, kaip ir kitos jaunos moterys. Į vakaronių pabaigą atsirasdavo ir Jonas, kaip paprastai įkaušęs. Padainuodavo su vyrais, pašokdindavo žmoną. Namo pareidavo kartu. Anė prisiminė, kad ir tada nelengva būdavo su juo: pykdavo, priekaištaudavo dėl kiekvieno nepatikusio žodžio ar poelgio. Bet ji stengdavosi būti maloni, vyrui neprieštaraudavo, nenorėdama jo erzinti, ir viską jam atleisdavo iš visos širdies. Tikrai, nepasiliko atmintyje jokių drumzlių iš tų metų — jų bendro gyvenimo pradžios, nors priekaištauti ir pykti dažnai būdavo dėl ko. Bet jinai Joną mylėjo…
Kada toji meilė ėmė nykti? Pamažu pamažu atėjo diena, kada Anė pajuto, jog jos meilės vyrui nebereikia. Ji eidavo į darbą, kaip į atokvėpį nuo pažeminimų, užgauliojimų ir nedarnos namuose, kur reikėdavo būti atsargiai, įsitempusiai, kad ginkdie kuo nors nesupykdžius vyro.
-Gal jis man ir sapnuojasi todėl, kad aš jam neatleidžiu? — dingtelėjo mintis. — Gal? O ar neatleidau? Kokia prasmė laikyti pagiežą širdyje, kai žmogaus nebėra?
Protu Anė tai suvokė, bet daug ko užmiršti neįstengė. Ir išplaukė atmintyje vienas įvykis, kurio ji tikrai nesugebėjo atleisti savo vyrui.
Kai ji pagimdė dukrelę, reikėjo dairytis nuosavo kampo. Jono broliai ir sesės augo, anytos namuose tikrai pasidarė amkšta. Jonas širsdavo dėl kiekvieno menkniekio, dar labiau ardydamas trapią namų darną, Kantri ir geranoriška mama padėjo surasti išeitį. Vienas pažįstamas iš gretimo kaimo pasistatė namus miestelyje, o žmonos tėvoniją nutarė parduoti. Sodyba buvo apleistai. Erdvi senoviška pirkia „ant dviejų galų“ atrodė gana tvirta, bet tvartas ir kluonas visai niekam tikę: sienos supuvusios, visų vėjų perpučiamos, stogai dangumi dengti, nes sutręšę šiaudai buvo beveik nubyrėję nuo sulūžinėjusių grebėstų. Tačiau jie ryžosi įsikurti toje sodyboje. Abu jauni, sveiki -tikėjosi kaip nors prasigyventi. Jonas buvo gavęs darbą mieste, tad parnešdavo namo keletą dešimčių gyvų rublių kas mėnesį, o Anė kolūkyje tegaudavo tik maišelį grūdgalių už metus. Mama paskyrė jiems veršingą telyčią, patys nusipirko porą paršelių.
Žiema tais metais pasitaikė kaip reta snieguota ir šalta. Per speigus jiedu nesiryžo palikti veršingos karvės menkame tvarte, tad atsivedė pirkion ir įkurdino viename priemenės kampe, kol apsiveršiuos. Patys su vaikais glaudėsi kitame namo gale, kur stovėjo didelis pečius. Speiguotais rytais Anė keldavoesi anksti, kaip sunkų ligonį apkuopdavo karvutę. Po to skubėdavo kurti pečių, kad bent kiek apšiltų pirkia, kol vaikai prabus. Jonas su tamsa išeidavo iš namų iki plento, tikėdamasis sutikti kokį sunkvežimį ar važiuotą žmogų, kad nusigautų iki miesto. Jei nepasisekdavo, tekdavo iki darbovietės keliauti pėsčiam daugiau nei dešimt kilometrų. Anė gailėdavo vyro, kasdien klampojančio per pusnynus, nežiūrint koks oras bebūtų. Bet ką ji galėjo padaryri? Ir jai pačiai to klampojimo tekdavo į valias.. Reikėdavo parsinešti vandens iš paraistės šaltinio gyvuliams ir šeimynai, nes šulinio prie namų nebuvo. Reikėjo pargabenti šieno ir šiaudų karvutei iš atokiai stovinčio kluono. Dar sunkiau būdavo su malkom. Iš rudens nebuvo parengę atsargų. Jonas kartas nuo karto malkaudavo raiste, bet to neužtekdavo prišildyti pirkią tiek, kad vanduo kibiruose per naktį neužšaltų. Kai vaikai atsiguldavo dienos miego, ji pati , pasiėmusi kirvį ir virvę, klampodavo į raistą…
Atsiminė, kaip vieną žiemos rytą, išleisdama vyrą darban, įdavė paskutinius tris rublius ir prašė nupirkti kilogramą cukraus ir duonos vaikams. Gyveno tada be pieno. Karvutei lyg ir laikas buvo atvesti teliuką, bet ji dar nesiruošė — ramiai atrajojo priemenės kampe.
Po trumpos dienos Anė apėjo vakaro ruošą: pašėrė karvę ir kiaules, kurios žiemojo tame vėjų perpučiamame tvarte, palesino vištas, gyvenusias priemenėje po pečeliumi, parsinešė vandens ir malkų rytdienai, pasidžiovė ant pečiaus kelis drėgnus pagalius prakurom. Pamaitinusi vaikus užspirgintom bulvėm, vis maldė juos gulti: „Va, išsimiegosite, rytoj pareis tėtė, parneš duonutės ir cukraus, saldžios arbatėlės išsivirsime“
Išaušo kita diena, skaisti, speiguota, vėjuota. Anė laukė Jono, skaičiuodama valandas, o jo vis nebuvo. Jau pritrūko žodžių vaikams maldyti. Iššokusi į priemenę, braukė nuoskaudos ašaras. Į galvą lindo bjaurios mintys: Jonas geria kur nors, jam nė motais nei vaikai, nei namai… O gal kas negero atsitiko, gal susižalojo darbe, gal mašina suvažinėjo mieste, gal pasigėręs kur pusnin nugriuvo ir mirtinai sušalo?…
Kaip sunkų slogutį atsiminė Anė tą dieną ir dar kitos pusę. Bet baisiausia buvo ta valanda, kai Jonas sugrįžo – girtas, piktas ir tuščiom rankom…
-Kur duona? Kur cukrus vaikų arbatai? Kur tie trys rubliai, įduotieji pirkiniams?
-Kokie rubliai? Ko tu kabiniesi, kurva? Nei tu man ką davei, nei ko prašei! — užriko vyras ir nenusirengęs griuvo lovon.
Apsikabinusi vaikus, Anė glaudėsi užkrosnyje ir graudžiai kūkčiojo, bijodama pratrūkti žodžiais, kad dar labiau neišgąsdintų vaikų, nuščiuvusių, žiūrinčių į ją nuostabos pilnomis akimis…
Ačiū Dievui, kad vaikų atmintyje neišliko toji diena — jie dar buvo per maži, kad atsimintų… Laikas apdildė ir jos pačios skriaudą. Po kelerių metų, kai vyras buvo blaivas ir neblogai nusiteikęs, Anė kartą priminė jam tą žiemą. Jonas nustebo:
-Ar tikrai taip buvo? Aš neatsimenu/ Tu gal prisigalvoji.
Ir dabar Anė prisimena savo žodžius, lyg kokį užkeikimą:
-To aš tau niekada neatleisiu, Ne dėl savęs, dėl vaikų.
Jonas tik nusijuokė.
Ir štai ji viena po trijų dešimčių bendro gyvenimo metų. Ar bendro? Kaip ten bebūtų – bendro. Juk toje paraistėje dar vieną sūnelį pasigimdė, pastatus gerokai apramstė. Pamažu parsigyveno ir kolūkis, kuriam ėmė vadovauti jaunas ir doras pirmininkas. Anė dirbo fermoje, augino veršelius. Jai gerai sekėsi — turbūt todėl, kad mylėjo visus gyvus sutvėrimus. Visus, išskyrus savo vyrą… Kai melioravo kolūkio žemes, juos iš paraistės vienkiemio įkurdino gyvenvietėje – taip tada vadino miestelį. Štai kada bendras Jono ir jos gyvenimas galutinai pairo. Liko tik buvimas kas sau po vienu stogu. Sūnūs užaugo, iš namų išėjo. Arčiausia jų liko duktė, našlė su dviem vaikais. Žentas pasigėręs nuskendo kaimynų kūdroje. Teko dukrai vienai savo vaikus užauginti. Aišku, ji padėjo kiek galėdama. Bet vargelio abi gerokai kabino.
Visus darbus — ir moteriškus, ir vyriškus — Anė įveikdavo viena. Jei ko nepajėgdavo, kaimyną ar vaikus į pagalbą pasikviesdavo. Vyras tik vieną užsiėmimą težinojo. Tam išeidavo visas uždarbis, vėliau ir pensija. Pagaliau pragėrė ir sveikatą.
Laidojant vyrą, Anė neverkė net dėl žmonių akių. Ji visada manydavo, kad prie karsto verkiama ne mirusiųjų, o savęs. Jai nereikėjo savęs gailėtis, juk žinojo, kad dabar jos gyvenimas labai palengvės. Kaip reikalavo papročiai, po laidotuvių ji dėvėjo juodus apdarus, laikėsi rimtai, bet nebijojo garsiai pasakyti, kad našle būti yra geriau, nei turėti tokį vyrą gyvą. Gal to ir nereikėjo garsiai sakyti? Gal to velionis jai neatleidžia ir gąsdina sapnuose? O gal to seniai pasakyto užkeikimo negali dovanoti? Matyt, turi praeiti nemažai laiko, kol išbluks nuoskaudos širdyje…
Kambario langai ėmė šviesėti. Laikas buvo keltis, sėsti ant dviračiu ir minti į laukus pas karvutę. Anė žinojo – dirbant pradingsta slogūs prisiminimai ir liūdnos mintys. Darbas buvo jos paguoda ir išsigelbėjimas.

Žymos: ,

Nekomentuotina