LIŪDNAS PAVASARIS

2005 Spalio 11 įkėlė Virgis | Galerija.

Sunki buvo toji 1813 metų žiema. Sausyje palaidojo Steponą, Jono brolį. Marijona dėkojo Dievui, kad giltinėlė šią žiemą aplenkė jų pirkią. Būsimasis vaikelis beldėsi po širdim. Ant krosnies per dieną krebždėdavo Juozukas su Magduka. Mariutė, vyresnioji, pirkioj motulei ką ne ką padėdavo: aslą pašluodavo, šaukštus suplaudavo, kruopų piestoj pagrūsdavo. Skurdas cypė visuose kampuose. Menkos atsargos taip greitai tirpo. Marijona keldavosi su pirmais gaidžiais ir stodavo kamaroje prie girnų. Grūdų vis mažiau ir mažiau bebuvo, o vasara dar už kalnų… Duoną kepdavo su sėlenom, su maltom gilėm ar medžių žieve, kad skalsesnė būtų. Neramios mintys ir nuojautos gręžė Marijonos galvą, net nebejausdavo šalčio kamaroj, maudulio strėnose ir sutinusių kojų. „ — Dievuli, Dievuli, – padėk išlaukti, išnešioti. Ar reikėjo dar to šeštojo?“ — gal ir kildavo toks klausimas moters galvoje. Bet vydavo jį šalin. Visos jos amžiaus žmonos nešiojo ir gimdė — tykiai, klusniai, nemaištaudamos. O kaip gi kitaip? Tokia pasaulio tvarka: jei esi jauna, turi vyrą, kokia tu žmona, jei negimdai? Kai metai geri, kai duonos ir kruopų pakanka, kai uždera ropės ir svogūnai, kai žemelė apdovanoja žmogų visu labu, miškas — riešutais, uogomis ir grybais, Nemunas žuvimi — nėra ko Dievo medžian varyti, tik gimdyk, augink ir džiaukis. Bet tokią sunkią žiemą rūpestis kaip kirminas graužė širdį — ar ištesėsiu? Turiu ištverti, trys auga. Jei manęs nebūtų, kas jų žiūrės? Jonas negebės vienas, neduok die, pamotę parves. Ne, ne, – moteris vijo šalin juodas mintis. O čia ir siekas jau tuščias, paleistos girnos šnarėdamos sukasi vis lėčiau ir lėčiau. Girdėti, kaip keliasi vyras, eis į tvartą gyvulių žiūrėtų.
Praėjo sunki žiema, kaip ir viskas pasaulyje praeina. Pavasaris ištiko staigiai, su giedria saule, smarkiu atlydžiu, šiltu lietumi ir griausmingu ledonešiu. Net baisu buvo klausant kaip braškėjo ir poškėjo Nemunas, nusispardydamas žiemos patalą, kaip dundėjo lytys, statomos piestu ir griūdamos viena ant kitos. Šios ūlyčios gyventojai potvynio nebijojo — šioje pusėje upės krantas aukštas. Tik upeliukas šalia daržo, nespėdamas nešti gausių atlydžio vandenų, ištvino iki tvarto pamatų. Bet čia ne bėda, po dienos kitos atslūgs. Vaikai, iššokę priemenėn, pro praviras duris spoksojo į pavasario virsmą, gaudė paukščių balsus ir upeliuko šniokštimą, o jisai, pats sau statydamas užtvankas iš pernykščių lapų, žolių ir nulaužytų šakų, vilko, glemžė viską, kas pasitaikydavo pakelėj, ir nešė į Nemuno platybes. Ak, gerai būtų išbėgti, nulėkti pažiūrėti iš arčiau, bet dar sniego yra, o klumpės tik vienerios. Ir motulė vis draudžia į kiemą eiti — sušlapsit, sušalsit. Ana ir ji pareina, žabų glėbiu nešina.
- Motule, leisk ant skiedryno, prakurų parinksiu, – prašo Mariuka.
– Ne, ne, šlapios dabar skiedros, užkursiu ir taip.
Motulė veja vaikus į pirkią ir uždaro priemenės duris. Vaikai suklaupia ant uslano pasienyje, subeda nosis į langą, pažiūrės, kas ulyčioj dedasi.
Viena po kitos aušo šviesios pavasario dienos ir saulelė tęsė savo darbą: nuvarė sniegą vandenimis, pradžiovino purvynus, šildė žemę, brankino ievų pumpurus, traukė iš dirvų ir pievų už pakarpos pirmąjį žalumą — rusvus dilgėlių lapus patvoriuose, gležnus snaudalių daigus ir pumpurus ant tuščiavidurių trumpų kotų, kurie, žiūrėk, neužilgo sušvytės auksu; o krantuose jau žydėjo šalpusniai ir vėjas nešiojo dulkes aplink alksnius.
Marijona užkaitė puodą, įbėrė saują kruopų, atsineš iš patvorio dilgėlių, užplikinus supjaustys, dar lašas aliejaus puodynėj likęs — bus gardi sriuba vaikams ir Jonui, iš laukų grįžusiam, o ir jai pačiai. Po pietų reikėtų darže kokią ežiukę iškapstyti: įkištų svogūnų, pabertų barštelių, nes šiemet verkiant reikia ko nors anksčiau prasimanyti.
- Dabar aš vandens eisiu,- pasakė Mariukai, imdama nuo uslanėlio medinius kibirus ir nusikabindama naščius priemenėj nuo sienos. — Dabok mažuosius.
Šulinys netoli, tik įklonėn nusileidus — tiek čia to ėjimo. Tik pasemt sunku — labai jau platūs Dargužių viedrai, jos tėvų namuose mažesni buvo. Žiemą Joną įprašydavo parnešti, kai slidu būdavo, kai užpustyta. Eidavo jis, kad ir nenorom — žinia, ne vyrų darbas vandenį nešioti. Marijona pritūpusi pasėmė vieną viedrą, ištraukė, pastatė ant vejos — nieko. Ir su antruoju laimingai susidorojo. Atsikvėpusi užsimetė ant pečių naščius, pritūpė, užkabino savo naštą, stojosi atsargiai, palengva — kad tik nenudiegtų. Ne, viskas gerai. Nukrypavo prieš kalnelį prie pirkios durų, nuleido pilnus rykus ant žemės. Dabar po vieną per slenkstį, po to ant uslanuko pirkion. Na, štai – vienas jau savo vietoj. Dabar antrą… Keliant per slenkstį antrą, nudiegė pusiau, kaip peiliu rėžė. Ir nebenorėjo atleisti…
Ar buvo taip? Galėjo, žinoma, būti ir kitaip. Galbūt, ne sunkūs moters darbai pagreitino tą valandą, gal ji savaime jau turėjo ateiti. Marijona pasiuntė vyresniąją dukterį pas dėdienę Steponienę. Toji atėjusi ir supratusi, kad reikia pagalbos, pasišaukė Ievą, Marijonos seserį, kuri nuskubėjo pas rimtą pribuvėją, išmanančią, ką daryti. Marijonos vaikus Steponienė išsivedė į savo pirkią, o gimdyvę paguldė lažkon, nes tokios silpnos ant geldos nepasodinsi.
Bobutė triūsė prie gimdyvės, laikė sulenktas kojas, glostė pilvą.
— Mariut, ar tavį jėgos neima? Pastumk nors kiek, pasipūsk.
Marijona graibė pirštais lažkos kraštus, bet rankos buvo kaip vaškinės, be jokio stiprumo. Jai atrodė, kad tos kančios niekada nesibaigs, nė rėkti jėgų nebuvo.
Tik prieš vakarą pavyko jai išsivaduoti nuo savo naštos. Nusikamavusios pagalbininkės priglobė atėjusį į pasaulį jos sūnelį. Tas buvo tykus, vos kartelį tesuriko.
— Nežinia, ar išgyvens, – šnibždėjosi Steponienė su Ieva. — Reikia lėkti į bažnyčią, kunigo ir krikštatėvių ieškoti. Ko gero neišgyvens iki rytojaus, pamirs nekrikštytas, nuodėmę užsitrauksim.
Marijona tuo nesirūpino, neturėjo jėgų, gulėjo visai apsilpusi. Vaikas užgimė. Rodos, sūnus… Gal Jonas apsidžiaugs…O jai dabar viskas tas pats…dabar tik pamiegoti… Skausmas atlėgo, tik karštis degino per pusiaują ir kažkur žemiau. Marijonai rodėsi, kad pirkios sienos nuplaukdavo tolyn ir vėl priartėdavo, grasindamos ją užgriūti. Rankos buvo kažkokios keistos. Pirštai sustorėdavo, lyg būtų oro pripūsti, ir vėl susiplodavo. Marijona stengėsi gulėti atmerktomis akimis, nes užsimerkus jai vaidendavosi.
Steponienė parvedė vaikus, pavalgydintus šutinta rope, liepė visiems lipti ant krosnies ir būti tykiai, nes motulė serga. Po to teta Ieva atnešė kažką ryšulėlin įvyniotą ir padėjo ant uslano. Tik Mariuka suvokė, kad ten turėtų būti vaikelis. Toks tykus — nei juda, nei verkia.
Jonas grįžo namo iš laukų jau po saulėlydžio. Rado namus tylius, pilnus nerimasties ir baimės. Ieva sėdėjo prie Marijonos, kuri degė karščiu, blaškėsi lovoje, mėtydama rankas į šalis ir retkarčiais sudejuodama.
Vyro ji nepažino. Jonas pažiūrėjo į ligonę, o paskui į svainę, be žodžių klausdamas. Ta taip pat be žodžių mostelėjo ranka į baltą ryšulėlį ant uslano.
— Sūnus, – sušnibždėjo. — Jurgiu pakrikštijom. O tau reikia grabeliu pasirūpinti.
Jonas išėjo iš pirkios, lyg medinėmis kojomis nustybčiojo į pakluonę, atsisėdo ant kulbės. Nusitraukęs nuo galvos kepurę, įsikniaubė į ją veidu ir taip sėdėjo, vis sukūkčiodamas. Rodos, kalnas prislėgė jo nuleistus pečius.
O gegužės mėnesio septintą dieną Marijoną Dargužienę atlydėjo į šventorių. Karstą iš skolintų lentų pastatė prie duobės krašto. Nemuno krantuose žydėjo ievos, alksniai atrodė rusva migla apsivilkę. Giedras buvo prasidedančios gegužės dangus, mėlynas mėlynas… Jonas stovėjo prie duobės krašto, viena ranka apgniaužęs kepurę, kita braukdamas ašaras nuo skruostų. Ieva pravirko žodžiais, kai pirmi grumstai dunkstelėjo į karstą. Tų kraupių garsų neužslopino nei svainės rauda, nei Viešpaties Angelas, traukiamas kaimynų skardžiais balsais. Neapsakomas sunkumas slėgė Jono širdį — nesuvokiama didžiulė kaltė prieš mirusiąją ir našlaičius judviejų vaikus. Kokia ji, toji kaltė, Jonas nemokėjo pats sau paaiškinti.
Duobkasiai sparčiai supylė kauburėlį, kastuvo kotu išspaudė ant jo kryžių. Marijona Mocienė, Jono sesuo, priėjusi patraukė brolį už rankos.
— Einam. Tokia Dievo valia. Jai žemelėj gulėti, savo vargą pabaigus, o mums gyventi ir našlaičiais rūpintis.
Turėjo kažką pasakyti, kad brolis atsitokėtų ir pakviestų kaimynus kuklių šermenų. Vargas ne vargas, o papročių reikėjo laikytis.

Žymos: ,

Vienas komentaras “LIŪDNAS PAVASARIS”

  1. Agnė rašo:

    Čia ar ne iš “Giminės istorijos”?