IŠVERSTAS IŠ KLUMPIŲ

2005 Spalio 11 įkėlė Virgis | Galerija.

Anupras gulėjo mamalės priešininkėje rankas užmetęs už galvos ir spoksojo pro langelį į saulėlydžio pazarus. Dangus buvo kruvinai raudonas, o tatai pranašavo rytoj būsiant vėjuotą dieną. Laužtoji koja, įtverta į lazdyno kartis, tysojo palei sieną kaip koks rąstgalis. Asloje šalia lovos buvo padėti ramentai, brolio paskolinti pas kaimynus. Žiūrėjo vaikis pro langelį ir galvojo — laikas vis dėl to slenka. Žmonės tikriausiai jau bulves nusikasė, dabar vyrai dirvas aria. Galbūt ir rugius suspėjo pasėti. Kaip gera būtų eiti paskui plūgą, riktingai laikant rankenas, kartas nuo karto sudraudžiant arklius. Žemelė virstų iš po norago kaip ežero vilnis. Aplinkui lakstytų kovarniai, tūptų į vagas kirminų pasirankioti. Bet dabar tą viską Anupras galėjo tik sapnuoti ar užsimerkęs įsivaizduoti… Nors mintys ir nebebuvo tokios skaudžios, kaip tą nelemtą pirmadienį. O ir po to…Kas buvo tą dieną ir po to, jis visai nenorėjo prisiminti, bet nusikratyti tais prisiminimais nemokėjo.
Pasišnekėjęs su Petrone, gulti, žinoma, nebėjo Nebebuvo laiko, o užmigti vis tiek nebūtų įstengęs. Juk prižadėjo Lučinskiams, kad atsisakys savo tarnystės pas Daugėlą ir ruošis vestuvėms. Kaip jis paaiškins šeimininkui savo išėjimą ir kaip taisysis toms vestuvėms — visai nenumanė Pirmas ketinimas buvo – bėgti iš Paežerių neatsigrįžtant. Toliau nuo Gedvės, nuo jos brolių ir tėvų. Gal pavyktų į kokį miestą nusibelsti. O gal į Ameriką išvažiuoti… Bet mintys buvo neaiškios ir netikros.
Tokia miglota galva nupėdino į lanką arklių sužiūrėti. Pusryčiauti atėjo kaip drignių apsiėdęs. Šeimininkė pasižiūrėjo skersom — ar tik ne pagiringas? Gaspadorius lyg ir pasišaipė: matyt, toli mergą lydėjo, kad toks apsimiegojęs. Šiaip ar taip – o linus šiandien sumerkti reikės.
Visą priešpietę abu su šeimininku vežė prie linmarkos alksnių šakas ir nušukuotų linų pėdus. Po pietų beliko tik sumesti juos į linmarką. Apklostyti šakomis ir apkrauti akmenimis, kad pėdai būtų vandeniu apsemti. Tuokart ir atsitiko ta bėda. Nešė akmenį į prūdo vidurį, koja nuslydo tarp šakų, o akmuo, išsprūdęs iš rankų, nukrito ant tos kojos. Didelio skausmo nepajuto. Koja kažkaip užkaito ir širdis tarytumei apsilpo. O kai pradėjo krapštytis į krantą, suprato, kad kojos priminti nebegali.
Šeimininkas šiaip taip padėjo atšokuoti iki ratų, parvežė prie klėties ir pašaukė pačią. Ta paraitojusi kelnes nusprendė, kad kaulas gali būti lūžęs, tad išsiuntė dukterį pašaukti senosios Vaurienės, kuri sodžiuje geriau už kitus išmanė ligas ir vaistus nuo jų žinojo. Bobutė netruko atpūškuoti, krežiu nešina.
-Na, na, – kalbino Anuprą, apžiūrinėdama sutinusią blauzdą,- ir kas čia tave, tokį jauną ir diktą, iš klumpių išvertė? Rodyk, kur skauda, ir pasakok, kaip buvo.
Spaudoma ir judinama koja bjauriai skaudėjo. Anupras neiškentęs sudejavo. Daktarka, pasiraususi savo krežyje, ištraukė plokščią žalio stiklo butelį ir rantytą stiklinėlę. Pripylusi kažkokio trunko, suvertė Anuprui į burną. Skystis pasirodė bęsas kartus, turbūt su degtine maišytas, gal todėl skausmą atleido ir mintis apramino — viskas pasidarė vis tiek. Tada bobutė prisakė šeimininkui suieškoti kelias tiesias lazdas, geriausiai būtų lazdyno, o Daugėlienei atnešti kokių palaikių drobulių ar abrūsų, tik kad švarūs būtų. Apvyniojusi skaudžią koją audeklais, ištaisė ją tarp keturių lazdų ir apraišiojo pačios atsineštomis liepos karnomis nuo šlaunies vidurio iki pėdos.
-Rodosi, kad vienas kaulas tėra lūžęs, šokti dar galėsi. O dabar reikės gulėti kojos nejudinant. Jei norėsi vaikščioti, tai tik su ramentais. Darbininko iš tavęs nėra.
-O kuomet aš išgysiu, ciocele?- pasiteiravo ligonis.
-Jaunas esi, po kokių keturių savaičių lazdas galėsi nuimti. Bet kaip vaikščiosi, negaliu žinoti. Pats matysi.
Grįžus šeimininkui nuo darbų, Anupras paprašė, kad rytoj jį nuvežtų į tėviškę.
Taigi taip ir gulėjo mamalės priešininkėje jau trečia savaitė. Neapsakomai įkyrėjo drybsoti be darbo. Nedavė ramybės visokios mintys, lindo į galvą, graužė širdį, o pasišnekėti nebuvo su kuo. Nei motinai, nei broliui apie Gedvę nepasakojo. Kaip jis galėjo apie tokius dalykus kalbėti? Iš gėdos neturėtų kur akių dėti. Ir taip jau rūpesčių nemažai uždavė: juk turi jį slaugyti ir maitinti tarsi mažą vaiką.
Laikui bėgant dūšioje lyg ir lengviau pasidarė. Vestuvės nusistūmė, o gal ir visai iširo. Kam Lučinskiams reikia šlubo žento? O laukti, kol jis ant kojų atsistos, laiko nebebuvo. Gedvės padėjimas netruks į akis išlįsti. Kažin, ką dabar Gedvė galvoja? Tikriausiai laukia, kad jis išgijęs ją prie altoriaus nusives. Nesulauks! Anupras buvo tvirtai apsisprendęs Gedvės į žmonas neimti. O vaikelis? Apie tai užsigalvojus vieną naktį, Anuprui lyg spyglys į širdį įsmigo. Gedvė kalta, kad prilipo prie jo, kaip kibis prie šuns uodegos. O jis pats? Ar reikėjo monyti jauną mergelę, dar tiek proto teturinčią? Kaltas esi, kaltas, – skambėjo kažkas jo galvoje, lyg svirplys būtų prie ausies griežęs. Kaip jis tą naktį norėjo, kad šalia būtų žmogus, kuriam galėtų savo širdį atverti. Gal tada ir tas bjaurybė svirplys nutiltų. Gal taip tą spyglį iš širdies ištrauktų. Ir savo prisiminimuose nerado kito žmogaus, tik Rozaliją. Su ja apie viską būtų nesunku pasišnekėti. Ji tai jau žinotų, kaip paguosti, ką patarti. Prisiminė Anupras, kaip ji liepė bėgti iš Paežerių. Nepaklausė, nebėgo…Štai dabar ir turi! Bet Rozalijos neprisišauksi, kaip ir Petronės. Po to rytmetinio pasikalbėjimo ant prieklėčio nepriėjo prie jo, vaikščiojo pro šalį akis nudūrusi, tarsi pro negyvą daiktą.
Vieną lietingą dieną į Brauklių kiemą įsuko raitelis. Anupras, koją ant suolo ištiesęs, virvę vijo, kai mamalė atvedė į priešininkę Lučinskio Vaclovą.
-Va, Anuprėli, žmogus iš Paežerių tavęs aplankyti atjojo,- pasakė ir paliko juos vienus.
Anupras nusikraustė ant lovos, svečią pasodindamas ant suolo. Vaclovas tylėdamas žiūrėjo, kaip nerangiai Anupras juda, paskui įsispoksojo į nejudrią koją, apraišiotą lazdomis ir apautą sulopyta vilnone kojine. Jis juto, kad piktumas, kurį nešdamasis išjojo iš namų ir kurstė širdyje visą kelią, ėmė tirpti. Reikėjo kažkaip pradėti šneką.
-Tai ką, mergininke, pabėgai?-lyg juokais, lyg rimtai pagaliau prabilo.
-Taip taip, koją nusilaužiau, po pažastim pasikišau ir pabėgau,- atvertė Anupras.
-O kaip susitarimas? Juk prižadėjai.
-Ar aš sakau, kad neprižadėjau? Bet man rodosi, kad su ramentais savo vestuvių neatšoksiu. Pats matai…
Vaclovas vėl įsistebeilijo į apraišiotą Anupro koją, į ramentus prie lovos galo..
-Tai kiek žadi taip gulėti? — paklausė pagaliau.
-O ką aš žinau? Gulėsiu, kol sugis, kol pėdą priminti galėsiu. Gal kokį mėnesį, o gal ir daugiau,- neiškentė nesumelavęs Anupras.
- -Mėnuo yra daug,- pasikasė pakaušį Vaclovas. – O ką Gedvei pasakyti?
- -Ką matei, tą ir pasakyk Kažin, ar jai bus reikalingas raišas vyras? Kaip ir jums visiems…
- Anupras neklausinėjo nieko — nei apie naujienas Paežeriuose, nei apie Gedvės gyvenimą. Šneka nutrūko, ir svečias susivertė namo.
- -Ko tas žmogus norėjo? — paklausė motina., išleidusi nepažįstamąjį.
- -Šeimininkas atsiuntė paklausti, ar gyja koja, – melavo Anupras. — Lyg ir norėtų, kad kitais metais vėl pas jį grįžčiau.
- -Eik, eik!- plastelėjo rankomis Brauklienė. —Nė negalvok. Užteks, kad sveikatą dėl jo gobšumo padėjai. Dar nežinia, kokia ta koja bus, kai tvarsčius nuimsim.
- -Neturėtum, mamaite, pykti ant šeimininko. Juk atsiskaitė su manimi teisingai, kaip buvom sutarę. O dėl kojos aš pats kaltas — nereikėjo apsižioplinti.
- Ir vėl kažkelintą kartą Anupras pabandė prisiminti, kaip viskas įvyko tą nelemtą dieną. Traukė alksnius iš krūvos, svaidė ant plūduriuojančių linų. Vaikštinėjo aplinkui linmarką iš visų pusių, kad gerai uždengtų. Kai reikėjo vidurį apkloti, lipo ant pakraštyje sumestų šakų. Ir lentą taip ant markos užtraukė kartu su šeimininku. Paskui abu ant tos lentos kelis akmenis užtempė. Tik vieną ir bereikėjo užmesti. Gulėdamas užsimerkęs, Anupras lyg iš šono žiūrėjo, kaipjis kelia nuo žemės juodą, apvalų, nelabai didelį akmenį. Tas pasirodė Anuprui kažkoks sunkus ir nepatogus paimti. Bet Anupras pirštais akmenaičio šone apčiuopė duobeles, todėl galvojo, kad išlaikys, pakišęs kitą ranką iš apačios. Rodos, tvirtai laikė, o išsprūdo bjaurybė iš nagų kaip tik tą akimirką, kai jis kėlė koją naujam žingsniui. Negėręs buvo, dėl to kipšas slystančiam ne pagalvę, o akmenį pakišo — pasišaipė pats iš savęs. Pala, pala, kokios tos duobelės buvo — lyg dvi, lyg trys? Ar tik akmuo nebus piktojo įpėdintas? Ta mintis pašiurpino visą kūną. Net žegnotis panoro Anupras: -Atstok, pikta dvasia! Ar ne antrą kartą būsi man pasitarnavusi? —Norėjai,berneli, išsisukti nuo savo nedoro darbo, štai aš tau ir padėjau!.. Anupras pagalvojo, kad iš dyko buvimo jau blūdyti pradeda…
- Iš tiesų, ar gerai jam buvo Gedvę monyti? Turėjo pats sau pripažinti, kad ne taip jau ir blogai. Pirmiausia širdį glostė tai, kad Gedvė, pati dailiausia sodžiaus mergelė, prie jo linksta. Dar viena priežastis — piktumas prieš jos brolius: žiūrite, sekiojate, ganote — štai judviem– nieko man negalite padaryti. Yra taip, kaip aš noriu.
- O tie slapti susitikimai…Gražūs būdavo susitikimai. Gal dėlto, kad slapti.. Ne, labiausiai dėlto, kad Gedvės plaukai slysdavo tarp pirštų, kaip iššukuotų linų saujos, kad į jos akis žiūrėdamas matydavo žydrą dangų, kad jos burna kvepėdavo žemuogėmis… Atėjusi į susitikimą, ji čiauškėdavo lyg koks žvirblis — visą Lučinskių gyvenimą Anupras mintinai žinojo. Žinoma, ir dėlto, kad glaustytis greita buvo, meili, paslanki, paklusni… Bet po tų pasimylavimų Anupras nežinodavo, ką jai sakyti. Vieną rūpestį teturėdavo — kaip greičiau ją namo parlydėjus. Sakydavo — eikime, tavęs namiškiai gali pasigesti. Taip, taip, pritardavo Gedvė, tu teisybę sakai. Galbūt todėl tėvai neįtarė, ko duktė vis į paežerę lekia. Anupras nė iš tolo tų prisiminimų negalėjo palyginti su džiaugsmais, kuriuos patyrė iš Rozalijos — ne tiek nuo mylėjimosi, kiek nuo pasišnekėjimų, nors ir nevisada jam patikdavo moters žodžiai. Bet dabar jis galvojo kitaip. Rozalijai jis rūpėjo kaip žmogus. O ką doro ir protingo galėjo jam pasakyti šita piemenė?
- Dabar, spoksodamas į priešininkės balkius, keikė savo kvailumą: koks nelabasis nunešė jį į Lučinskių svirną? Jau vien tas, kad Gedvė į vakarėlį atėjo be brolių, su samdyta merga, turėjo jam sukelti įtarimą. Šokdindamas paklausė, kur tie jos angelai sargai. Gedvė juokdamasi atsakė, kad išjojo į kitą sodžių mergų ieškoti. O jei rimtai — į Rūdaičius, į puseserės pintuves esntys pavadinti.
- -O tavęs ar nevadino?
- -Vadino, bet aš nenorėjau.
- -Tai kodėl gi?
- - O ką aš ten veikčiau? Juk tavęs ten nėra…
- Ir glustelėjo akimirkai prie jo visu kūnu. O jį kaip medumi patepė tie mergaitės žodžiai ir tas prisiglaudimas. Kiek nedaug tereikia, kad vyras galvą pamestų. Matyt, neveltui sakoma: kai Dievas nori žmogų nubausti, protą atima.
- -Ar galėsiu tave palydėti?
- -Jei norėsi…To ir klausti nereikėtų.
- Nieko jis neįtarė nei tada, kai rado ją belaukiančią už Jundulo daržinės, nei einant taku per pievą susikabinus, susiglaudus, nei Lučinskių kieme, kur nė šuva nevamptelėjo, pagaliau nei svirne, kada abudu sėdėjo apsikabinę ant Gedvės lovos. Net tą minutę, kai svirno durys pastumtos atsivėrė ir tarpduryje išdygo jos tėvas, Anupras neįtarė esąs apgautas. Nutirpo visas, bet nepagalvojo, kad Lučinskių viskas buvo sumanyta iš anksto. O blogiausią žinią išgirdo vėliau, po visokių išbarimų ir pamokslų.
- -Jei jau judviem abiem taip gerai yra dviese, ženykitės. Ir greitai, nes ilgiau laukti nebegalima. Vaikui reikia tėvo, o jo motinai — vyro.
- Vaikui? Anupras nesuvokė, apie kokį vaiką senis kalba.
- -Kokiam dar vaikui? – neiškentė neišsižiojęs.
- -O tam, kurį pasidarėte. Koks bus, dar nežinome, – nusišaipė tėvas.
- Anupras pasijuto lyg smūgį į paširdžius gavęs. Štai kaip yra… Bet Gedvė jam nieko nesakė… Jei būtų sakiusi, ar jis čia sėdėtų?.. Norėjo ištraukti alkūnę iš Gedvės rankų, bet toji nepaleido. Anupras viduje pasišiaušė kaip ežys, net kvapą užgniaužė. Na jau ne — ženytis su Gedve jis nenori! Pirma mintis atsirado galvoje — reikia šokti, nustumti senį nuo tarpdurio ir pabėgti. Bet Gedvė sėdėjo šalia, kietai įsikirtusi į jo ranką. Tėvas nuo durų pasitraukė pats, jo vietoje atsirado motina. Berno kojos buvo lyg nesavos, noras pabėgti ištirpo, o kitų minčių berno galvoje nebeatsirado. Beliko sėdėti ir klausytis, kaip jam reikės tvarkyti savo gyvenimą. Šiandien turės atsakyti Daugėlai savo tarnystę. Rytoj ateis pas Lučinskius, susitars, kada ir pas kokį kunigą važiuos ant poterių. Žinoma, gerai būtų gauti indultą. Na, jiedu su motina dar tarsis, gal sukrapštys pinigų. O jei ne, reikės užsakus skelbti. Po vestuvių kurį laiką teks pagyventi čia, Gedvės namuose, o toliau — bus matyti.
- Kol buvo varinėjamos kalbos, pradėjo brėkšti. Anupras pasijuto lyg supančiotas ir suraišiotas. Pasirodo, tvarkyti savo gyvenimą nebeturi jokios valios. Atsistojęs eiti, nusipurtė lyg šuva iš vandens išlindęs.
- -Na, ženteli, lauksim tavęs rytoj , – prabilo Lučinskienė, pasitraukdama nuo durų. Žodžiai buvo pasakyti tokiu gaižiu balsu, kad Anupras ilgai negalėjo jo pamiršti. Jis skambėjo ausyse einant į Daugėlų namus per pievą, aptrauktą pirmąja rudens migla, per kurią brido namo tartum girtas, dorai nepataikydamas į taką. Jis nešėsi atmintyje tą balsą lyg prakeikimą — tiek jame buvo pagiežos, skausmo, neapykantos, grasinimo… Kaip jis galėjo ten grįžti? Nė už ką negalėjo!
- -Na, šią dieną kaip nors prastumsiu, dirbsiu lyg niekur nieko, o naktį dingsiu iš Paežerių, galvojo tada.
- -Šit ir dingau,- liūdnai pasišaipė pats iš savęs dabar.- Netoli tenubėgau
- Naktys ilgėjo, dienos slinko apniukusios, lietingos. Ilgais vakarais Anupras klausydavosi vėjo, lašų barbenimo į langelį ir teškėjimo nuo palašo. Laukė, kad greičiau praeitų tas mėnuo, kad pagaliau nuimti būtų tvarsčiai, kad galėtų klibikščiuoti be tų prakeiktų ramentų…Vakarais ilgai negalėdavo užmigti. Užsnūdęs budriu miegu sapnuodavo kažką nemalonaus, bet pabudęs negalėdavo prisiminti. Tik vieną kartą susapnavo Rozaliją. Rodos, sėdi su ja ant priskulpto paežerėje ir kalbasi. Rozalija jam sako:
- — Gana tau praeitį perkratinėti, galvok, kaip rytoj gyvensi.
- Kai jis siekė ją apkabinti, moteris pašoko, nučiuožė nutolo vandens paviršiumi ir prapuolė rūkuose…

MOTINA IR DUKTĖ

Rytmečiui išaušus Lučinskių troboje buvo tuščia ir liūdna lyg po pagrabo. Gedvė tūnojo svirne po patalais, nė negalvodama keltis. Tėvas vaikščiojo po kiemą, neįstengdamas nusitverti kokio nors darbo. Lučinskienė apėjo žygius, užmaišė vyrams katilaitį pusinės košės, kurią kirto tik Vaslis su Bladžiu — mat apie naktines derybas dar nieko nežinojo. Po pusryčių abudu buvo išsiųsti avižienos arti. Motina sėdėjo prie stalo, alkūne pasirėmusi, ir kuskelės kampu gaudė riedančias ašaras.
-Ko snargliojiesi, ko nesidžiaugi? — bambėjo tėvas. — Juk viskas eina taip, kaip buvai sugalvojusi.
-Nustok. Mano širdis ir taip plyšta… Ar tokioms tatai piršlyboms aš savo dukrelę auginau? — pratrūko Lučinskienė raudoti visu balsu.
-Tpfu! Tų bobų parskydimas! — nusispjovė vyras ir išėjo iš trobos, trenkdamas durimis.
Motina liko viena, kukčiojo už stalo sėdėdama, ir liūdnos mintys nėjo iš galvos. Iš tikrųjų, ar gerai jie sugalvojo? Koks tas žentas bus? Kad geras darbininkas, iš Daugėlos girdėjo. Tik kažin kaip su mumis sutars? Kaip su Gedve sugyvens? Ar mylės, ar gerbs ją kaip žmoną? Širdį gėlė — jautė, kad gero iš to nebus. O ir žmonių kalbų neapsiginsi: va, didžiais nešėsi Lučinskiai, o žentą tik tokį terado. O jei dar išlįs į viršų, kad Gedvė nebe viena…Ne, ne, reikia greičiau apvesdinti. Kol vaikas atsiras, nusibos boboms liežuviais malti.
Antroji diena ėjo į vakarą, o Anupras vis nesirodė. Gedvė sėdėjo kaip ant ylų, akis pražiūrėjo belaukdama. Motina vaikščiojo su akmeniu ant širdies. Saulei nusileidus tėvas išsiuntė Vaclovą pašaukti tą manerkį. Bet sūnus grįžo vienas.
-Nėra jo, vakar koją nusilaužė. Daugėla šįryt išvežė pas motiną.
Perbalusi Gedvė iššoko pro duris į kiemą. Motina plastelėjo ant suolo. Vyrai susėdę už stalo, žiūrėjo vienas į kitą. Visi galvojo — ką daryti ? Pagaliau tėvas nutarė:
-Reikia palaukti. Po kokių dviejų savaičių nuvažiuosim, pažiūrėsim. Gal pats kokią žinią atsiųs. Eik, motin, Gedvę parsivesk, pasakysim, kad nėra čia ko galų darytis.
Gedvei nuo tos naujienos širdį susuko. Stovėjo įsikibusi į žiogrius, kai atėjo motina.
-Nesugalvok žliumbti ir rūpintis, juk nenumirė tas tavo Anupris. Pagulės kurį laiką ir išgis. Tėvas su Vaclovu nuvažiuos aplankyti.
-Ir aš važiuosiu,- pasišovė Gedvė.
-To dar betrūko, kad lakstytum į svetimus namus nekviesta. Nepadoru tau ten važiuoti. Geriau savo sveikata rūpinkis.
Sveikata iš tikrųjų buvo prasta. Vaikščiojo perbalusi, valgyti nenorėjo, kad ir mažą kąsnį burnon įdėjus, viskas šoko atgal. Naktys atrodė baisiai ilgos, negalėjo užmigti nuo savo begalinių minčių. Kaip jis tą koją nusilaužė? Dabar tikriausiai guli, paeiti negalėdamas. Ir skauda turbūt labai…O ji čia viena su savo bėda ir su geliančia širdimi — kas bus, kuomet bus? Ir jam padėti negali, vienas turi kentėti.
Gedvė vijo nuo savęs bjaurias mintis. Nenumanė, kad pati bjaurioji dar neatėjo. Per jauna, per kvaila tebebuvo, kad suabejotų, ar tas Anupras nori ją vesti. Ne, negalėjo nenorėti…Ir mergelė varstė, perkratinėjo vasaros prisiminimus. O jie buvo tokie gražūs – vienintelė paguoda bemiegėmis naktimis.
Štai ji eina paežere, nešina mamunės bažnytiniu kreželiu – reikia pririnkti žolelių vaistams, pakol pievų dar nenušienavo. Žoleles pažinti ją išmokė mamunė ir senoji Vaurienė. Tad ir skainiojo pakrūmėse jonažoles, rinko iš vejos čiobrelius, parugėse ieškojo tikrųjų ramunių, rugiuose pešiojo vosilkų žiedus. Gerai, kad laiku atėjo — Daugėlos pievoje jau darbavosi pjovėjai: pats šeimininkas ir Anupras. Ji stovėjo už krūmelių ir spoksojo į berną, kuris taip smagiai šokdino ją gegužinėje pas Jundulą. Ir pievoje jis Gedvei atrodė labai gražus. Ėjo palinkęs į priekį, išsižergęs, plačiai dalgiu mosuodamas, palikdamas už savęs dailiai suguldytą žolę tiesioje pradalgėje. Matė, kaip pievos gale sustoję abu vyrai dalges pustė ir kitu pakraščiu grįžo atgal, prie krūmų. Tąsyk ji pasuko namų pusėn. Tyčia ėjo lėtai, tegu žino, kad ji buvo čia, kad jį matė.
Anupras tikrai ją matė. Jau vėliau, kai susitikinėdavo paežerėje, prie kreivojo beržo, vis prašydavo:
-Apvyniok kasas apie galvą, kaip tą dieną, kai pjaudamas pievoje tave mačiau. Tu buvai panaši į karaliaus dukterį iš pasakų.
-Eik, eik…Ir kodėl į karaliaus?
-Todėl, kad su karūna.
Ji tik juokėsi. Tada Anupras pats ėmė jos kasas ir vyniojo aplink galvą, norėdamas sudėti jas vainiku. Kasos slydo, ir bernas nieko negalėjo padaryti.
-Nustok, nevark, nieko neišeis. Kad vainikas ant galvos laikytųsi, špilkų reikia, aš čia jų neturiu.
-Na ir nereikia,- kalbėjo Anupras, apkabindamas jos pečius, lūpomis kutendamas kaklą, o blakstienomis skruostus…
Kokių tik žodžių jis jai neprikalbėjo, kokiais tik vardais neišvadino…Nuo tų kalbų salo širdis, silpo rankos. Gedvė pati nesuprato, kas su ja darosi. Apkabinta per juosmenį stipriom rankom, ji pati glaudėsi prie vyriško kūno be jokios sarmatos ir leido jam daryti viską: atsegioti marškinių apykaklę, glostyti kojas giliai po sijonu ir bučiuoti, bučiuoti visur… Kažkas širdyje lyg ir kuždėjo — nereikia, nepasiduok, bet pasipriešinti tam jai neužteko jėgų…

Pagaliau atėjo ta diena, kai brolis buvo išsiųstas į Anupro tėviškę. Gedvei apie tai niekas nieko nepasakė. Taip sugalvojo motina, kad duktė be reikalo nesirūpintų belaukdama. Dar nežinia, kokias naujienas parneš Vaclovas iš tos kelionės. Papasakoti visada suspės. Ir sūnui buvo prisakyta seseriai nieko neaiškinti. Parjojęs pirmiausiai su tėvais turėsiąs pasišnekėti.
Jautė motinos širdis, kad naujienos nebus geros. Sugrįžusiam Vaclovui liepė smulkiai papasakoti, ką matęs ir girdėjęs. Sūnaus pasakojimas motinai pasirodė labai trumpas ir neaiškus, todėl pati ėmė jo klausinėti:
-Kaip jis tave sutiko?
-Kaip žmogų. Į pasilabinimą atsakė, ant suolo pasodino.
-Ar apsidžiaugė tave pamatęs?
Vaclovas pasikrapštė pakaušį:
-To nepasakyčiau. Atrodė, kad nebuvau laukiamas svetys.
-Ar vaikščioja nors kiek?
-Nemačiau. Ant lovos sėdėjo. Prie lovos ramentai pastatyti.
-O kada ketina be lazdų vaikščioti?
-Na, gal už mėnesio…Taip jis man sakė.
-O apie Gedvę ar bent paklausė?
-Ne, apie nieką neklausinėjo.
-O pats ar pasakei, kad Gedvė juo rūpinasi, žinios laukia?
-Nugi paklausiau, ką Gedvei pasakyti.
-O jis ką?
-Nugi sako — papasakok ką matai. Kažin, ar jai bus reikalingas raišas vyras.
Lučinskienė bandė įsivaizduoti savo sūnų Anupro kamaroje. Žinoma, sėdėjo kaip kelmas ant suolo, piktas ir pasipūtęs. Nėra dyvo, juk labai nenorėjo ten joti. Tikrai būtų buvę geriau, jei tėvas būtų važiavęs, bet ir tas – nė iš tolo…Kam gali būti maloni tokia kelionė? Bet juk galėjo pasišnekėti žmoniškai, be priekaištų ir piktumų. Moteris sunkiai atsiduso.
-Ne kažin ką iš tavo pasakojimo tesupratau. Gal tau keistai pasirodys, sūnau, jei paklausiu kaip suaugusio berno, kuriam jau mergaitės patinka. Kai tau atrodo, ar Anuprui rūpi Gedvė?
Į tą klausimą sūnus atsakė nedvejodamas:
-Žinoma, kad nerūpi. Kitaip, ar būtų išvažiavęs iš Paežerių niekam nieko nepasakęs..
Ir suprato motina, kad jos sumanymas tvarkyti Gedvės ir Anupro gyvenimus sužlugo galutinai. Tik kaip tą reikės Gedvei pasakyti?
O pasakyti vis dėlto reikėjo. Vakare po visų žygių nuėjo į dukters kamarą ir atsisėdo ant lovos. Papasakojo, kad Vaclovas matęs Anuprą, kad šis gulįs sutvarstyta koja, kad vaikščioti pradėsiąs tik po mėnesio ir dar nežinia, kaip vaikščiosiąs, gal liksiąs raišas. Ar ji norėsianti už raišo eiti? O jei ir norėsianti, koks būsiąs judviejų gyvenimas? Iš raišo vyro darbininkas nekoks, gal nė duonos šeimynai neuždirbsiąs. O labiausiai motina abejojanti, ar Anupras nori ją į žmonas imti. Jei norėtų, pats ieškotų būdų pasimatyti, o dabar nė labų dienų per brolį neįdavęs…
Gedvė klausėsi visa nustėrusi, nepertraukdama motinos. Ji nesuvokė, kur lenkia mamunė taip kalbėdama. Ar ne pati pamokė ją, kaip atsivilioti berną į svirną? Ar ne patys su tėvu nusprendė, kaip jiems apsivesti? Bet ji negalėjo nė žodžio ištarti, tik juto, kaip tamsoje kaito veidai ir prakaitavo delnai. Nuo paskutinių motinos žodžių užtirpo širdis. To išgirsti ji nesitikėjo. Akyse ėmė tvenktis ašaros. Motina nutilo, tačiau išeiti iš svirno neskubėjo. Ji jautė, kad duktė verkia, tykiai, be garso, ir nemokėjo surasti paguodos žodžių. Jautė, kad tuoj pravirks ir pati. Patamsyje susiieškojo Gedvės ranką — ta buvo šalta ir drėgna.
-Ak, neišmanau, dukterėle, ką tau pasakyti dabar…Aš pati kalta, kad valios tau per daug daviau, kad apgavystėmis tau vyrą norėjau suieškoti. Jei Anupris tave ir vestų, neturėtum laimės gyvenime. O sakyk, ar kuomet nors jis žadėjo tave į žmonas imti?
-Mudu pie ženatvę niekuomet nekalbėjom,- pažnibždom pro ašaras pasakė duktė.
-Tad ar reikėjo judviem skubėti? Ar tu nežinojai, kad iš to vaikai atsiranda?
Gedvė tylėjo. Iš tikrųjų, ar ji nežinojo? Žinoma, numanė, arba bent nujautė. Motina tų dalykų jai niekada neaiškino. Žinojo iš nuogirdų, iš mergų ar moterų pokalbių. Bet su Anupriu būdama niekada apie tai nesusimąstydavo. Kažin, ar jis žinojo? Reikia paklausti mamunės. Bet paklausti nesuspėjo, toji prabilo pati.
-Anupras, aišku, žinojo. Apie jį visokios kalbos sodžiuje sklido. Tu nebuvai pirmoji, kuriai su juo taip atsitiko. Ak, kalta esu, kad anksčiau tau to nepasakiau. Bet juk nežinojau, negalvojau, kad tu su juo vedžiojiesi.
Motina atsistojo, paglostė dukters galvą ir išėjo. Norėjo pasakyti „miegok“, bet pati suprato, kad po tokių šnekų Gedvė vargu ar užmigs.

Rūpesčio dėl Anupro ligos ir ilgesio nepalyginsi su tuo, kas tą naktį dėjosi Gedvės širdyje. Apgauta, visų apgauta — motinos, brolių … O baisiausia — Anupro, kuris atrodė jai geriausias, stipriausias, patikimiausias. Štai kaip būna gyvenime, jei visais tiki. Bet netikėti gerumu Gedvės niekas nemokė. Kokie bebuvo namai, juose visi mergaitei buvo geri, ją lepino, ja gėrėjosi ir didžiavosi – tą Gedvė jautė be žodžių. O ir gerų žodžių iš namiškių prisiklausydavo iki valios. Niekas jos niekada nebarė, dėl nieko nepriekaištavo, nuo sunkesnių darbų saugojo, gardesnį kąsnį pakišdavo, dailiai rėdė…Ir dabar mergina nelabai suvokė, kad jos likimas pasikeitė iš pamatų. Šią valandą ji negalvojo nei apie motinos skausmą, nei apie būsimą kūdikį. Ją draskė pyktis, pavydas ir nuoskauda. Be jos pastangų galvoje plaukė vaizdai, kaip Anupras iš susitikimų su ja eina pas kitas mergas, kaip joms sako tuos pačius žodžius, o gal ir meilesnius, gal joms ir apie ją papasakoja, pasijuokdamas ir pasišaipydamas iš jos patiklumo. Nuo gėdos mergaitei net kvapą gniaužė. O ji pati? Kaip ji jausdavosi, kai bernas gyrė jos grožį, jos jaunystę? Rodėsi, tartum kokie sparnai pakelia ją į padanges. O padangėse šviesdavo mėnuo — tai jaunas, tai pilnatis, tai delčios išblukęs ragelis rytų pusėje virš ežero. Mėnuo visai sumaišydavo jos protelį. Ar ne mėnesiena sugundė ją sėdėti ant kranto, kai Anupris maudėsi ežere po šienapjūtės, kai kvietė ją į vandenį paplaukioti kartu. Aišku, į ežerą Gedvė nėjo, nors plaukti šiek tiek mokėjo – kas nemoka gimęs ir augęs prie ežero? Bet negalėjo ji būti vandenyje šalia nuogo vyro — tiek proto dar užteko…Bet po tokių vakarų ji sapnuodavo įstabius sapnus…Ir plaukiojo su Anupru, ir glaustėsi prie jo vandenyje, ir patirdavo neapsakomą, nepažintą džiaugsmą nuo jo rankų ir lūpų…Tą naktį, kai gulėjo jo glėbyje prie kreivojo beržo, danguje taip pat žibėjo mėnuo, į krantą plakėsi ežero vilnys, švelniai šnarėdamos, širdis tirpo nuo berno glamonių ir bučinių, tačiau tokio džiugesio kaip sapnuose su juo nepatyrė. Kažkaip netikėtai jai pačiai viskas atsitiko… Po to buvo tik nepatogumas ir gėda. Anupras glostė jos veidus, šlapius nuo ašarų…Ji ir šiandien negalėtų pasakyti, ko tada verkė.
-Neverk, Gedvele, nepyk ant manęs, žinau, kad tave įskaudinau. Bet kitą kartą bus geriau, tau nebeskaudės.
Ir ji atleido viską už tuos meilius žodžius. Kitą kartą… Jis žinojo, kad bus ir kitas kartas, ir dar ne vienas. O juk ir nuo vieno tokio karto vaikas gali atsirasti — pasišaipė liūdnai iš savęs. Gedvė laukdavo vakarų, kada visiems sumigus galėtų išslysti iš svirno į paežerę prie kreivojo beržo. Ji norėjo, kad susitikimai būtų dažnesni, tačiau Anupras dirbdavo iki vėlumos, pavargdavo, nuo kojų nusivarydavo, – taip sakė jis pats- ir jie susitikdavo kartą per savaitę arba kurio nors šventadienio popietę, o gal ir rečiau. Tada jai neatrodė, kad jis melavo, kad norėjo susitikti su kokia kita. Ak, reikia prisiminti, ką jis gegužinėse šokti kviesdavo. Lyg ir visas vienodai. Ir ją tame tarpe. Tada jai aiškindavo, jog nenori sukelti įtarimo. Bet ir kitoms galbūt sakė tą patį…Melagis ir manerkis! Kaip jis mokėjo apsimesti ir kokia kvaila buvo ji pati, kad taip juo tikėjo…O dabar nė labų dienų per brolį neįdavė, taigi nebereikalinga ji. Apgavo ir pabėgo.. O gal dar nepabėgo?. Gal mamunė tyčia taip kalba, norėdama, kad ji Anuprą pamirštų? Čia ir bėda, kad negali pamiršti. Niekada nepamirš, kas beatsitiktų. Tik ko taip skauda širdį, draskomą abejonių, pykčio ir gėdos?..
Motina tą naktį praleido dūsaudama, vartydamasi lovoje, kilnodama įskaudusią galvą nuo vieno pagalvės krašto ant kito. Kiek laiko gali būti, kaip duktė sunkume? Aplamai sumetus — kokie trys mėnesiai. Iki pabaigos dar pusė metų. Tai nėra mažai, bet tik ne tokiame reikale. Juk po poros mėnesių bėdos nebepaslėpsi…Kad nusikratytų rūpesčiais, pradėjo rožančių kalbėti, bet nieko iš to neišėjo — sunkios mintys neleido užmigti. Ir vienaip, ir kitaip mėgino ji pamatyti ateityje savo dukters gyvenimą, ir visaip buvo negerai. Su tais rūpesčiais besigaluojant ir parytys atėjo, nors naktys buvo ilgos. Langai papilkėjo. Supratusi, kad nebemiegos, kėlėsi motina skaudančia galva ir ėmėsi rytmetinių darbų. Vyras prabudęs net nusistebėjo, ko pati taip anksti atsikėlė. O ji atsisėdo ant suolo palei stalą.
-Ar jau nebemiegi? Gal, sakau, pasišnekam…
-Na na, sakyk ką ten turi.
-Ką turi, ką turi,- pyktelėjo moteriškė. — Pats žinai…Ar pakalbinai vakar Vaclovą?
-Žinoma, pakalbinau.
-Na ir ką išgirdai?
-O tą patį, ką ir tu.
Žmona nutilo. Suprato, kad vyras piktas, kad ir jam negera ant dūšios, kad ieško išeities ir surasti jos negali. Kalba bus sunki…
-Tai kaip dabar bus su Gedve?
-Kaip bus, kaip bus! Ateis laikas, bus ir vaikas. Kaip čia kitaip gali būti? Prisivirėt abidvi košės, tai ir kabinkit. Ką aš begaliu padaryti?
Senasis išsivertė iš lovos, graibėsi drabužių, rengėsi nepataikydamas į klešnes ir rankoves, dėl ko dar labiau įširdo. Pati bijojo jam ką nors daugiau sakyti. Atsidususi nuėjo pečiaus kurti.
Besidarbuodama po namus ir vis sukdama galvą, pagaliau nusprendė, kad reikėtų jai nuvažiuoti į Laužaičius, pas seserį Zuzaną. Ta protinga, geros širdies, o Gedvė juk jos krikštaduktė. Ir ją nusivežtų. Nueitų visos į bažnyčią, žmonėse pasirodytų. O svarbiausia — ji pati, radusi valandą pasišnekėtų su seseria vienos dvi. Bent jau jai tikrai palengvėtų savo rūpesčiu su artimu žmogumi pasidalinus. Jei tėvas nepanorėtų važiuoti, tai kuris nors iš sūnų už vežėją pabūtų. Tie neatsisakys, nes abiem svečiuotis be galo patinka.
Vaikams išsivaikščiojus gulti, vėl ryžosi pakalbinti vyrą. Šį kartą jis išklausė žmonos šneką ramiai ir sutiko pats nuvežti jas pas Zuzaną. Žmonos giminėje Lučinskiai svečiuodavosi retai. Mat, vyrui atrodė, kad prasta toji giminė jo bajoriškai kilmei, kad jis malonę padarė, imdamas savo Uršulę į žmonas. O vyresnioji jos sesuo Zuzana nutekėjo už Jono Beinoro į nedidelį ūkelį. Atrodo neblogai gyveno, bent jau jis niekada negirdėjo, kad ji savo gyvenimu skųstųsi. Verkiant ją matė tik per vyro pagrabą – Jonas pasimirė prieš porą metų. Ne taip, kaip jo Uršė, kuri greita paleisti dūdas dėl kiekvieno nieko. Dabar dėl Gedvės ašaroja, bet čia jis nieko nebesako, supranta, kad kožnai motinai širdis dėl to skaudėtų, nors pati yra kalta.
Gedvė žinią apie važiavimą sutiko abejingai. Šiaip ji mėgo visokias išvykas iš namų, bet dabar jai atrodė, kad kiekvienas į ją pirštais rodys: štai apjuokta merga. Motina, matydama, kad duktė nesidžiaugia, tarė:
-Jei taip nenori, gali likti namie. Pasiimsiu Vladislovą. O judu su Vaciu namus prižiūrėsit. Jei susivėluosim, karves padėsi pamelžti.
-Na jau ne. To dar betrūko, kad aš karves melžčiau! Ant to dar Marė yra. Važiuosiu.
Lučinskienė neblogai žinojo dukters būdą ir užgaidas. Jei būtų ėmusi įkalbinėti, gal Gedvė ir užsispirtų nevažiuoti. O dabar gerai. Žmonėse pabus, pati kitų pasižiūrės. Gal kiek apsimirš. Juk neparašyta ant kaktos, kad ji pagadinta. O slapčiausia mintis, kurios net pačiai sau nenorėjo įvardyti, buvo kita: gal atsiras koks neženotas jaunikaitis, kuris pastebės dukters gražumą ir sugalvos piršliais atvažiuoti.
Į Laužaičių bažnyčią, kurioje neteko jai būti, Gedvė keliavo be baimės. Niekas jos čia nepažįsta, niekam ji čia nerūpės — kokia bebūtų. Apsivilkusi dailiai pasiūta pilka sermėgėle, iš po kurios švytavo platus mėlynas sijonas su apvadais, ant suvyniotų į vainiką kasų užsigobusi baltą kutuotą skarą, mergina neliko nepastebėta. Per mišias ji stovėjo moteriškųjų pusėje prie suolo, ant kurio sėdėjo mamunė su kūma, nesidairydama į šalis. Žiūrėjo į altorių, į kunigą, stengėsi melstis — juk buvo dėl ko ir už ką. Kad ją pastebėjo, pajuto tik eidama iš bažnyčios paskui motiną. Jauni vyrai ar bernai, į šventorių išsprūdę anksčiau, stovėjo vienoje krūvoje, apkalbinėdami išeinančius. Gedvė jų kalbų, žinoma negirdėjo, bet pajuto tą, pati nesuprasdama kaip. Nuleidusi akis, praėjo pro vyrus ir pasivijo motiną. Teta Zuzana stovėjo atokiau ir kalbėjosi su kaimynais ar pažįstamais.
-Kieno tokią dailią mergelę atsivedei? — klausinėjo jos pašnekovai.
-Ogi mano podė, sesers Uršulės duktė.
-Ar tai tos, kuri į Paežerius nutekėjo, už Lučinskio, rodos?
-Tos pačios, tos pačios. Ateik, Gedvele, pasisveikink, būkit pažįstami. Čia mano kaimynai —Ona Guobienė ir jos sūnus, Apolinaras vardu. Gedvė, priėjusi kartu su motina, pakėlė akis į naujus pažįstamus. Moteriškė jai pasirodė sena, vyresnė už jos mamunę, o ir sūnus ne jaunas, su raukšlelėmis prie akių.Ta pažintis jos visai nedomino, bet šnekėjo, šypsojosi ir elgėsi kaip dera dorai augintai mergaitei.
Motina rūpinosi, kaip jai pasiseks ištaikyti minutę kitą, kad galėtų su seserimi pasikalbėti vienos. Beinorų namuose likusi marti išvirė pietus, ir maldininkų jau laukė užtiestas stalas. Juozapas su namiškiais tuoj kibo į bulvių košę su spirgučiais. Atrodo, kad vaišės patiko ir Gedvei, sėdėjo linksma, juokavo su kūma ir jos vaikais. Šeimininkė, pastebėjusi, kad Uršulė knebinėja valgį, paklausė:
-O kas tau yra, kad nevalgai? Rasi liga kokia įsimetė?
-Gal ir įsimetė. Rodos, tavo darže debesylas augo, nusiskinčiau kelias šakeles arbatai.
-Po pietų nueisim ir nusiskinsim.
Protinga sesuo nutuokė, kad ne šiaip sau Lučinskiai pas ją atvažiavo, tad po pietų nusivedė seserį į svirną būk tai divonų pažiūrėti. Čia sesuo neraginama, ašarodama išpasakojo Zuzanai savo dukters bėdas. Toji klausydama tik akimis mirkčiojo — tokia netikėta pasirodė jai ta naujiena. Ne tiek Gedvės paslydimas, kiek tėvų noras ištekinti ją už to nerimto berno. Arba už bet ko…
-Na ir ką tau pasakyti? — šnekėjo Beinorienė. — Aš misliju, kad geriau jau būti mergai su vaiku, negu išeiti už pirmo pasitaikiusio tokiame padėjime. O ir jauna dar. Ar tu bent išmokei ją darbų — virimo, verpimo, audimo? Ar ne baltarankė tavo mergelė?
-Dabar jau pati suprantu, kad per didelėje valioje ją auginau. Sunkesnių darbų ji tikrai nedirbo. O ir užsispyrusi be galo, visa į tėvą. Didelį prašymą į tave turiu, Zuzele. Ar negalėtų Gedvė pabūti pas tave kokias dvi nedielias iki Visų šventų. Atvažiuotume per šventes jos pasiimti
-Nežinau, nežinau…O ar ji pati norės? — abejojo Beinorienė.
-Jei tu pakviesi, gal ir panorės. O tau gal paprasčiau negu man būtų ir apie jos bėdą, ir apie būsimą gyvenimą pasišnekėti. Svetimo žodžius priimtų geriau, negu mano pamokslus.
-O ką, tavo supratimu, aš jai turėčiau sakyti?
-Na, prie kuknios pastatymei, tegu valgį gaminti pasimoko. Gal verpti ir austi pamokytumei? Aš tų darbų pati dorai nemoku. Pabuvusi ne savo namuose, gal protingesnė pasidarytų.
Beinorienei keistas pasirodė toks sesers prašymas. Ar ji savo vaiką tokiame padėjime norėtų išsibūti iš namų? Negalėjo tvirtai atsakyti į tą klausimą, nes jos gyvenime to nepasitaikė. Savo dukteris darbų išmokė ir už vyrų išleido. Ar labai laimingai jos gyvena, motina nežinojo, bet bent jau tikėjosi, kad be didelių bėdų. O nuo moteriškų darbų vargų kuri yra atsipirkusi? Nenorėjo ji sesers rūpesčio prisiimti ant savo galvos, bet ir atsakyti jai negalėjo.
-Žinai, Uršele, tegu iki Kalėdų dar pabūna namie. Po Trijų Karalių žadu audimą pradėti, galėsiu pamokyti. Atvažiuosime į Paežerius per Kalėdas ir pasiimsime, jei pati norės. O per Adventą bent verpti ją pamokyk, nelaikyk dykos per dienas.
Lučinskienė prarijo sesers žodžius kaip kartų kąsnį. Negalėjo ant jos pykti — kažin, ar pati tokį prašymą būtų išpildžiusi. Namo važiuojant, vis dairėsi į dukterį. Ta atrodė aprimusi, kažką užsigalvojusi. Arklys bėgo tingia risčia į pakalnes, nuleidęs galvą kinkavo į kalnelius. Ant laukų leidosi vakaras, tykus ir liūdnas, kaip ir jie visi, sedintys vežime, kožnas su savo mintimis, tarsi svetimi būtų.

Žymos: , ,

Vienas komentaras “IŠVERSTAS IŠ KLUMPIŲ”

  1. :) rašo:

    Padavė daug prozos :)