Nesigaili dėl literatūros išdavusi mediciną

2006 Gruodžio 01 įkėlė Virgis | Informacija.

2006-10-20, Nr. 194

Lina Tumasonienė
Jei apskaičiuotume literatės Emilijos Krušinienės kalbos valentingumą, gautume įdomų derinį – “nenuobodu” ir “Šarkis”. Šios dvi sąvokos sklandžiai jungiasi ir su praeities įvykiais, ir su ateities planais. Mat puniškė, ilgametė vietinės mokyklos mokytoja, kilusi iš kitados Liubavo valsčiui priklausiusio Šarkio kaimo, ir būdama pensininkė, regis, be pastangų išvengia nuobodulio, dažniausiai užklumpančio tuos, kurie neturi ką veikti. Artimiausiu metu poetė, keturių knygų autorė ketina imtis penktosios – užrašyti gimtojo kaimo istoriją.
Perpus perskelta vaikystė
Dabar Marijampolės apskričiai priskirtas Šarkio kaimas – šviesiausia ir sykiu skaudžiausia stotelė Emilijos vaikystės prisiminimuose. Tėvai turėjo 21 hektarą žemės. Užėjus rusams, tiek valdę ūkininkai buvo pavadinti buožėmis. Sužinoję, kad žada vežti į Sibirą, Lukšiai viską palikę pabėgo į Anykščių rajoną, arčiau mamos tėviškės. Peržegnojo ir su ašaromis paliko namus…
“Kai 1956-aisiais grįžome pažiūrėti, nei trobesių, nei didžiulio sodo nebuvo nė ženklo – tik plyni laukai. Taip ir suklupom ant žemės…” – ir dabar sunku sulaikyti ašaras Emilijai. Nors laikas skausmą apmaldė, praeitis grįžta. Ir šiemet išleistoje trečioje eilėraščių knygoje E.Lukšytė-Krušinienė neišvengia dramatiškų Lietuvos istorijos momentų. Nors asmeniškumų kūryboje sakosi vengianti, sunku jų neįžiūrėti:
Vaizduotėje ryškiai regiu
Medinį šiltą pirkios slenkstį.
Sunykęs jis, seniai nėra. Grįžtu
Laukams gimtinės nusilenkti.

Sodybų vietoje – tyla kiemuos,
Ir graudulys toks širdį gniaužia,
Kad žemėj šioj jau ne dainuot,
O verkti norisi, rankas užlaužus.
(“Vaizduotėje regiu”)
Kita stotelė, brendimo ir ankstyvosios jaunystės metai, – Kavarske. Atvykusi devynerių metų, čia mažai su kuo besusidraugavo. Ir dabar lengvai nepuola artimai bičiuliautis.
“Geriausi mano draugai buvo knygos. Skaitydavau tiek, kad bibliotekos vedėja iš pradžių net atpasakoti reikalaudavo, – netikėjo, kad galima tiek perskaityti, – šypsosi Emilija. – Tėveliai taupė žibalą, tai tikdavo ir mėnesienos šviesa.”
Viso gyvenimo pomėgis
Skaitymas taip ir liko gyvenimo pomėgiu. Juolab kad tris dešimtmečius išdirbo lietuvių kalbos mokytoja Punioje. “Tačiau pirmutinė specialybė, – kažkaip susidrovi pašnekovė, – ne pedagogo. Mat pokario metais rinkaisi ne kas patinka, o iš ko galėjai greičiau pragyventi”. Dvejus metus pasimokiusi Panevėžio medicinos mokykloje, E.Lukšytė tapo sesele. Gavo paskyrimą į Jiezno ligoninę. Gerai sekėsi, ligoniai mylėjo, bet nelipo, ir tiek. O čia dar su mokytoju Juozu Krušiniu susipažino. Apsuko merginai galvą, ne kitaip. Juk net ant vienos pirmųjų jųdviejų nuotraukų 1964-aisiais Emilijos ranka užrašyta: “Jis kalbino rimtai, o aš tik juokavau…”
Šiandien E.Krušinienė, 42 metai Juozo žmona, ginasi vyro įtakos keičiant profesiją, sako pavėluotai įgyvendinusi tikrą svajonę.
“Per pamokas, prisimenu, negalėdavau rašiniui susikaupti. “Emiliut, pasakyk”, “Emiliut, pasakyk” – kumščiuodavo prašydami pagalbos klasės draugai, – neva guosdamasi pasakoja literatė. – Juk būta tokio knygų pomėgio!”
Vėliau, neakivaizdiniu būdu baigusi filologijos studijas Vilniaus universitete ir jau dirbdama, labiausiai mėgo Salomėją Nėrį. “Nepralenkta poetė, nors jos biografija buvo sudėtinga”, – sako pašnekovė ir čia pat atmintinai cituoja “Alyvas” ir “Diemedžiu žydėsiu”. Dar kiek, ir apsiverktų. Nesunku suprasti. O kai sužinai, kad iš dabartinių poetų labiausiai vertina Justiną Marcinkevičių – “taurių jausmų, taurų kūrėją”, jau beveik imi tikėtis ir Donaldo Kajoko pavardės. Taip ir yra! Tiesa, pastarasis brangus ir dėl lyrinių sentimentų – jis mat iš to paties Šarkio kaimo, jo tėvai per vieną kaimyną nuo Lukšių gyvenę.
Iš ligoninės – į mokyklą
Į Punią Krušinių šeimą pastūmė pats gyvenimas. Šilavote, kur abu – Juozas direktoriumi mokykloje, Emilija sesele ligoninėje – dirbo, darbo kaip ir nebeliko, o per kitų galvas lipti nesinorėjo. Dešimt metų atidavusi medicinai, išėjo į mokyklą.
“Žinojau Krėvę, jo legendą apie Punios valdovą Margirį, buvau buvusi šiame krašte, – apsisprendimą keisti darbą ir gyvenimą literatūriškai interpretuoja E.Krušinienė. – Taip, mes, literatai, kartais statome smėlio pilis, o jos griūva…”
Laimei, šioji negriuvo. Atvykę 1972-aisiais, čia ir liko. Tuomet buvo įprasta direktoriaus šeimai skirti butą mokykloje. Emilija dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, J.Krušinys direktoriavo ir… sargavo. “Būdavo, po pamokų išdunda vaikai, išeina ir valytojos, o mes liekame. Ir šokiai, ir kinas – visas triukšmas vienoje vietoje…”
Panašiame šurmulyje Krušiniai ir dabar, nes gyvena visai šalia mokyklos. 20 metų vadovavęs, ponas Juozas dar moko istorijos ir geografijos, o jo žmona jau keletą metų yra pensininkė visuomenininkė. “Pasikalbėdavome ir pasikalbame apie mokyklos reikalus, pirma išklausydavau ir visas karštas naujienas iš direktorių pasitarimų, bet niekada vyrui nediktavau, kaip direktoriauti, – sako E.Krušinienė. – Be to, jis ne toks žmogus, kad skirstytų pedagogus pagal pažintis ar prielankumą. Miesčioniškumo “padėti saviems” neturime.”
Emilija net nesistengia įsivaizduoti savo vyro nedirbančio. J.Krušinys – Punios pagrindinės mokyklos profesinės sąjungos pirmininkas, turi jaunųjų šaulių būrelį ir kasmet su jais vasaroja stovyklose, vadovauja miestelio “Punios ainių” bendruomenei. O dar žmoną, Alytaus apskrities literatų klubo “Tėkmė” pirmininkę, reikalų tvarkyti į Alytų ir kitur vežioja. Įprato, susidraugavo, yra savas tarp klubo narių. Trūksta, kad pradėtų kurti. “Jis kaip Vinco Mickevičiaus-Krėvės aprašytas skerdžius – puikus pasakotojas ir turi gerą atmintį, tik pats nerašo, – giria ponia Emilija. – O dar mes jau 30 metų dainuojame ir šokame Punios etnografiniame ansamblyje “Levandra!”
Pensija – kūrybos startas
Rašyti Emilija pradėjo dar dirbdama Šilavote. Jauna specialistė ligoninėje buvo atsakinga už sienlaikraščio leidybą, vieną kitą proginį eilėraštį sueiliuodavo, bet spaudoje su jais rodytis nedrįsdavo. Labiau ranką miklinti ėmė tik išėjusi į pensiją. “Pirmi dveji treji metai be mokyklos buvo sunkūs, – neslepia E.Krušinienė. – Kad dar toliau gyventume, o čia… Vaikai kasdien po langais, vis bėgdami: “Labas rytas, mokytoja!”
1997 metais, čia dirbusio kunigo, literato Valerijaus Rudzinsko paraginta E.Krušinienė išleidžia pirmą knygą “Oškit ramybę audroj” apie Punios krašto literatus. “Pasidomėjau jų biografijomis, parinkau nuotraukų, paanalizavau kūrybą”, – pasakoja autorė. Kad išleistų 300 egzempliorių, truputį padėjo sūnus (jis teisininkas, su šeima gyvena Marijampolėje), AB “Alytaus chemija” generalinis direktorius Juozas Klizas, literatūros magistras V.Rudzinskas.
2001-aisiais dienos šviesą išvysta ir pirma E.Lukšytės-Krušinienės eilėraščių knyga “Prakalbinsiu laiką”. Posmuose – vaivorykštės spalvom nuspalvintas gimtinės peizažas, būties peripetijos. Emilija prisipažįsta į šią knygą žvelgianti kritiškai.
“Berašant atsiranda patyrimas. Pasimokiau vengti atviravimo, nes kitam jis gali būti neįdomus. Reikia, kad mano ir skaitytojo jausmai sutaptų, kad jis pagautų mano širdies virpesį. Ir visų puniškių kūryboje nėra perdėto saldumo, atlapaširdiškumo. Jis būtų juokingas”, – kalba poetė.
Punios kūrėjai – Emilijos draugai. Janina Bartkevičienė, Jonas Dzenkauskas, Teklė Džervienė, Salomėja Kaknevičienė, Antanas Šarkelė. Remiami “Punios ainių” bendruomenės, visi kartu porą kartų per metus išleidžia vietos laikraštį “Punelė”, Antanas redaguoja, Emilija skaito korektūras.
E.Krušinienė priklauso ir prie “Dainavos” žurnalo (redaktorė Audronė Jakunskienė) redakcinės kolegijos, kartais jam parašo, yra Kaimo rašytojų sąjungos ir Lietuvos mokytojų literatų draugijos “Spindulys” narė.
Šiomis dienomis mina taką į Alytaus spaustuvę – rūpinasi bendro “Tėkmės” klubo literatų, jų bičiulių poetų A.Šarkelės, V.Rudzinsko, Albino Plauskos bei muzikantų Stasio Liupkevičiaus, Romo Mazėčio, Jono Šukio kūrybos rinkinio leidyba. Viena J.Šukio daina sukurta pagal Australijos lietuvių poetės Lidijos Šimkutės žodžius, yra parašytų ne tik pagal savųjų, bet ir Lenkijoje gyvenančių lietuvių poetų tekstus. Leidinio apimtis – 220 puslapių, autorių – per 60.
“Mūsų renginiai nenuobodūs, – mano “Tėkmės” vadovė. – Ne tik skaitome, aptariame vieni kitų kūrybą ir naujausias Lietuvoje išleistas knygas, bet ir dainų įterpiame.” Be J.Šukio, S.Liupkevičiaus, dainuoja gražus vyrų duetas – Alytaus kolegijos dėstytojai Albinas Rauličkis ir Antanas Monkeliūnas.
Kritikos nebijo
Arčiausiai širdies Emilijai 2003-iaisiais išleistas eilėraščių rinkinys “Tėviškės lango šviesa”, o mažiausiai kritikos sako sulaukusi pasirodžius naujausiai knygai “Gyvenimo spalvos” (2006). Jei artimiausia draugė ir rimčiausia kritikė S.Kaknevičienė pripažino neradusi ko prikibti – gerai.
“Tiesos nebijau, – sako ponia Emilija, – nes be jos nebūtų tobulėjimo. Aš, pavyzdžiui, kartais jaučiuosi kalta tik pagyrusi žmogų išleidus knygą, o nutylėjusi, kas joje nemeniška. Tačiau pastabas vis tiek pasakau, tik neviešai.”
Vertingų Emilijos pastabų kartais prireikia ir jos suaugusiam sūnui, vaikų Žilvino ir Lauros tėveliui. Teko būti liudininke, kaip Raimundas, beje, sprendžiantis kitų likimą Marijampolės apylinkės teisme, paprašė mamos patarimo dėl dukros poelgio mokykloje. “Tu, sūnau, neik aiškintis, kad neišsišoktum ir nepadarytum blogiau. Leisk, tegu geriau į mokyklą nueina Rita – mergaitę labiau auklėja mama”, – patarė Emilija.
“Aš mokytojos vietoje kuolo nerašyčiau, – padėjusi telefono ragelį, pratęsė pokalbį moteris. – Čia ne drausminimas.” Ir prisipažino besiilginti “anų”, gal prieš 20 metų, laikų, kai vaikai buvę gerokai pareigingesni, kruopštesni, drausmingesni.
Paklausta, ar įdomu gyventi, poetė ilgai tyli. “Jaunystėje būname laimingesni, nes turime daug žadančius sparnus, o prieš akis – daugiau tikėjimo ateitimi. Dabar žinome savo galimybes, bet vis tiek neblogai. Nemanau, kad mes su Juozu vienas kitam nuobodūs. Nemigos naktys, mėnesienos praverčia sąžinės sąskaitoms suvesti, išvadoms padaryti, bet pašnekesio su gyvu žmogumi niekas neatstos. Mes džiaugiamės tuo, ką turim, kad ir nedideliais ištekliais, laimėjimais. Ką užgyvenom, to užtenka: stogą virš galvos, mašiną pavažiuoti, savo daržovių, kelis vaismedžius ir nuosavą balkonėlį.”
Mėgstamiausia Emilijos namų vietelė – veranda. Joje – dar drūta 40 metų senumo sofa, nusipirkta iš pirmų užsidirbtų pinigų. Pro verandos langus – kaip ant delno ne tik mokykla su skambučiais ir vaikų klegesiu, bet ir žydinti vyšnia. Saulės šviesa ir žydėjimas – kas gali būti gražiau? “Pavasarį, kai vyšnia apsipylė žiedais, neiškenčiau – išbėgau ir apkabinau ją!”

Žymos: ,

4 komentarai(ų) “Nesigaili dėl literatūros išdavusi mediciną”

  1. ;) rašo:

    Sekmės p.Emilijai kūryboje.

  2. Vycka rašo:

    nu jo Emile pavaro, LT kalbos mokytoja blyn originalas…

  3. Juozas Klizas rašo:

    Man būtų didelė garbė būti minimos knygos rėmėju,bet deja,tai atliko mano brolis Jonas Klizas.Tikiuosi redaktoriai ištaisys klaidą.Ačiū.

  4. rita rašo:

    pasakykit kur isigyti knyga sarkio kaimo prisiminimai