Iš tolimos praeities. Jonas Dzenkauskas

2006 Gruodžio 17 įkėlė Virgis | Informacija.

Jonas Dzenkauskas (gimęs 1926.12.27) Didelis gamtos mylėtojas, bandantis jėgas prozos žanre, turintis ką ir mokantis pasakyti. Nuotaikingai papasakoti jo gyvenimo vaizdeliai buvo spausdinti laikraščiuose: „Žaliasis pasaulis“, „Dainavos žodis“.
..Prisimindamas dar senesnę praeitį, bėdojo senolis: „Pasisiuvau čebatus, dvidešim penkis metus išnešiojau — kaip nauji buvo! O kai sūnui perleidau, tai jis, ledokas, per dešimtį metų kaip ugniu suplėšė.. Taigi, mokėjo senoliai autuvą avėt ir tausot“.
…Zigmai, Zigmai! — šaukė žmona netoli namų , pievą šienaujantį vyrą. —Ar ruškynes baltint visu kiaušiniu, ar puse? Zigmas, prilaikydamas dalgį kaire ranka, dešine pasikasęs pakaušį, atsakė:
-Baltink visu. Kad jau balius — tai balius.
Taigi net graudžiai varganoj buity gebėjo žmonės lengvo jumoro gaidelę surast.
…Vakarėjant už Punelės alksnynų pasigirdo verksmas. Iš garso sprendžiant, verkė ne vienas, o gal dviese, ar net trise. „Nueik pažiūrėk, kas ten atsitiko“, – paliepė Mama. Nuėjau. Už upokšnio ganė gyvulius trise. Berniokas buvo mano bendraamžis, dvi jo sesutės — jaunesnės. Ir verkė visi net pasikūkčiodami. O kai paklausiau, kas atsitiko, atsakymas tiesiog pribloškė: „Pametėm grafkę“… Dabar tai jau mums bus…Dabar tai jau gausim skūron …“
Skubu namų link, nes graudūs verksmai tęsiasi. Aiškinu priežastis.Mama net rankoms suplojo:
-Viešpatie! — Ir pasisukusi dingsta prieangy. Tuoj pat grįžta su „grafke“ rankoje: „Nunešk ir atiduok. Gaila vaikų“. Taigi tvarkingumo ir drausminimo metodika buvo aiški: skūron.
Bet buvo ir kita metodika. Kai aš, šešiametis, nusivijęs raikštį lankui, ruošiausi pasimedžiot žvirblių, tai nutariau tą raikštį dar ir išvaškuot. Žinojau, kad išvaškavus dar dera ir išbrūžint skuduru. Ir pasitaikė man po ranka mamos kojinės. Šilkinės ir galbūt vienintelės. O baigęs brūžinti pastebėjau, kad mano išbrūžintas raikštis pradeginęs kojinėse dvi skyles vos ne pupos dydžio. Nieko protingesnio nesugalvojęs, pavariau kojines į patį tamsiausią kampą po lova.
Ir prasidėjo nerimo dienos — su siaubu laukiau sekmadienio, kai ruošis bažnyčion, o kojinių tai neras. Ir tas sekmadienis atėjo. Mama vertė viską aukštyn kojom, bet kojinių nerado. Kilo net įtarimas, kad kažkas pavogė. Bet kas? Vienintelis „medžiotojas“ žinojo kojinių dingimo paslaptį, bet prisipažinti drąsos neužteko.
O baigėsi viskas vieną šeštadienį, kai, man ganant gyvulius, mama šluostydama grindis ir aptiko „pavogtas“ kojines. Vakare, vos man įėjus į pirkią, mama atsirado prieš mane rankose laikydama savo šilkines kojines, kuriose žiojojo dvi skylės. Baisiausia buvo tai, kad mama tylėjo… sekundės virto amžinybe. Paskui, staigiu judesiu pakišo man į panosę kojines taip arti, kad aš atsilošiau. Pažiūrėjo į mane įdėmiu žvilgsniu ir pasisukusi išėjo.
Ašaros temdė mano akis. Verčiau būčiau gavęs „skūron“ — juk kaltas buvau.
Visam gyvenimui liko atminty šilkinių kojinių istorija. Liko ir mama — bemokslė, bet didi psichologė.

Žymos: ,

5 komentarai(ų) “Iš tolimos praeities. Jonas Dzenkauskas”

  1. Rimantas Zukauskas rašo:

    Nu jo..Tokia ta praeitis,dar tik smulkme,bet musu senelem tai buvo tikras turtas.Jie gebejo vertinti turimus daigtus ko kartais mes net is tolo neprilygstame!J.Dzenkauskas isties yra zmogus turintis didele patirti gyvenime o tai ji ir isskiria is daugumos.As ji retkarciais matau,tad jam sekmes ir stiprybes!!

  2. :) rašo:

    Tikrai moka pasakoti.

  3. .. rašo:

    Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda.

  4. As rašo:

    Jonas Dzenkauskas – tikras zodzio meistras;)

  5. Vaidotas rašo:

    Pagarba dėdei Jonui.