Linkėjimai nuo Kastro

2007 Lapkričio 16 įkėlė Knygnešys | Galerija.

Moteriškės jau nuo ryto nesustodamos sukosi virtuvėje. Gyvuliai buvo apeiti ir pašerti anksčiau nei bet kada. Saulė lėtai kilo už horizonto. Rytas vis šviesėjo ir šviesėjo. Senis Šėpkus sėdėjo prieangyje ir atsisukęs į lauką žiūrėjo kažkur toliau nei horizontas. Jo senoji pakeleivė lazda it sarginis ištikimas šunėkas gulėjo netoliese. Moterys virtuvėje vis zujo ir zujo ruošdamos įvairiausius valgius šiandienos šventei — sugrįžtuvėm. Būtent šią dieną — šeštadienį — iš tolimos kelionės grįžta senio Šėpkaus anūkėlis. Jau vakar moterys svaičiojo apie sugrįžtuves ruošdamos šiandienos darbų planą. Senis tą vakarą taip trokštamos ramybės ir tylos nesulaukė. Moterys iki išnaktų planavo valgius, svečius, darbus, lauktuves, nors apie jas dar nieko nežinojo ir negirdėjo. Seniui pro akis prabėgo šešėlis, nenoromis sugrąžindamas jį iš horizontų tolumų į prieangį.
— A? — Net krūptelėjo iš išgąsčio senasis. Pasukęs galvą į kiemą išvydo žentą, kuris jau pasiėmęs šluotą rankon darbavosi kieme. „Atidirbk, atidirbk už vakar nepasiūlytą čierkelų“ senio galvoje pasisukusi mintis išskrido į užmarštį ketindama sugrįžti kaskart, kaip tik senis iš naujo prisimins vakarykštę nuoskaudą. Saulė jau ganėtinai visa išlindo iš už miško medžių viršūnių. Iš už Kaminskų tvarto kieman išlindo anei žmogus anei velnias. Žmogiškojo pavidalo figūra svirduliuodama į visas puses ėjo Kaminskų namo link. Senis, kaip koks pirmojo fronto linijos kareivis prisimerkęs stebėjo nelabąjį. Dešinė ranka pajuto šalia esančią lazdą. Šmėkla nieko neįtardama ir nematydama toliau manevringais zigzagais pilotavo savo namų link. Kaimynui dingus iš senio radaro dešinioji ranka vėlei sugrįžo į savo pradinę padėtį ir jau šiltai gulėjo sunerta su kairiąją. Dingus stebimam objektui senis pasuko galvą į dirbantį žentą. Šis jau rankose laikė dalgį ir iš peties darbavosi apsipylęs prakaitu. „Atidirbk, atidirbk…“ vėlei Šėpkaus galvoje pasisukiojusi mintis išskrido į užmarštį. Ilgai uošvis stebėjo žentą, kol šis, galiausiai, baigė darbuotis dalgiu. Moteriškės kaip užsuktos vis dar sukosi virtuvėje, bet seniui jos buvo nemotais.
Bėgo laikas. Saulė jau pasiekė dangų. Debesų nesimatė. Gal todėl diena ir buvo šviesesnė nei bet kada. Pabodo Šėpkui sėdėti prieangyje, todėl, pasiėmęs lazdelę, išėjo pasivaikščioti. Praėjęs kelis šimtus metrų proskyna pasuko dešinėn, tada dar keli šimtai metrų ir žmogus jau atsidūrė pievoje kuri buvo apsupta miško medžiais. Kiek paėjęs senis prisėdo ant kelmo, pasidėjo lazdelę ir įkvėpė pilnus plaučius oro. Šią valandą atolas kaip niekad gardžiai kvepėjo. Ant medžio esančio už žmogaus nugaros šakos nutūpė paukštukas ir kelis kartus garsiai sučiulbėjo.
— Labas ir tau — Pasisveikino senis.
Miškas raminančiai ošė, pieva gardžiai kvepėjo, įvairiausi vabzdžiai zvimbė aplink žmogų, per daug į jį nekreipdami dėmesio. Bitės skraidžiojo nuo vieno žiedo prie kito. Tolimiausiame pievos kampe pietavęs zuikis odė orą. Kiek pasisukinėjęs ir užuodęs žmogų toliau kibo pietauti, bet šį kartą su didesniu atsargumu negu, kad prieš kelias minutes. Tuo tarpu civilizuoto pasaulio būtybė apie zuikio buvimą laukinėje pievoje net nenumanė. Kiek pailsėjęs keliautojas atsistojo ir nužingsniavo namų link.
Kieme jau stovėjo baltas automobilis. Tėvas iškart atpažino jauniausiosios dukters vyro automobilį, kuris buvo didesnis už žiguliuką, bet mažesnis už autobusą. Šiuolaikinių mašinų pavadinimus senis nežinojo. Bet jam tai ir nerūpėjo, kol kažkada šis automobilis neįsuko į jo kiemą. Šėpkus žinojo sovietines mašinas, kurios turėjo skaitinį pavadinimą ir kurias galėjai suskaičiuoti nuo pirmuko iki tryliktuko, o dar GAZ, VAZ, Niva ir Latvija dar Belarus ir Vladimirec. Būtent tiek mašinų pavadinimų žinojo senis, būtent ši mašinėlė buvo panaši į ankstesnę Latviją. Šeimininkui įėjus į kiemą būdoje gulėjęs šuo tik nusižiovojo ir padėjęs galvą užmigo.
— A vo ir diedukas — Savo laužyta lietuvių kalba išlemeno kieme stovėjęs antras žentas.
Iš gryčios išlėkė Šėpkaus pagrandukas ir prilėkęs prie tėvo apkabino ir pabučiavo į abu skruostus.
— Vaikai, eikit pasisveikit su dieduku — Garsiai riktelėjo jauniausioji, bet taip riktelėjo, kad diedukui sudrebėjo smegenys. Iš už tvarto išlindo du vaikėzai, kurie seniui Šėpkui labiau buvo panašūs į gatvės chuliganus nei į išsilavinusius inteligentus. Anūkai, priėję prie senelio, paspaudė jam dešinę ir vėlei nužingsniavo užu tvarto.
— Tėvelis, matyt, alkanas? — Paklausė vyresnioji duktė ir nelaukdama atsakymo pati atsakė į savo užduotą klausimą — Tuoj grįš Albertukas, tada ir prisėsim prie stalo.
Seniui nieko kito ir nebeliko, kaip tik tylėti. Moterys vėliai subėgo į gryčią, o tiksliau į virtuvę, žentai kieme užsitraukė cigaretes, o anūkai jau seniausiai buvo pasišalinę iš kiemo. Šeimininkas nupėdino į prieangį, į savo sargybos postą. Iš už kaimynų tvoros išlindo Micius. Kiek stabtelėjęs savo atsargiu akylu žvilgsniu nužvelgė kiemą. Kiek stabtelėjęs pradėjo žingsniuoti namo durų link. Eidamas pro žentų šalį miauktelėjo, bet tas miauktelėjimas buvo labiau panašus į „ai, čia jūs bezdelnikai“, nei į „sveiki, draugužiai“. Įžengė į prieangį, meiliai pasisukinėjo aplink šeimininko kojas ir nužingsniavo terorizuoti moteriškių. Kaip tik tuo metu į kiemą įsuko importinis automobilis.
— Albertukas atvažiavo! — Iš virtuvės suspiegė Šėpkauskaitė. Visi buvę ir namuose ir kieme, ir už tvarto suskubėjo prie mašinėlės. Pirma Albertukas paspaudė ranką tėvui, vėliau pabučiavo motiną, vėliau — pasisveikino su visais kitais. Ne vienas Albertukas išlipo iš mašinos, su gražia dama. Taip, su dama, kuri buvo panaši į visas damas gyvenančias mieste. Šeimyna apspito ir ją. Galų gale visa sutiktuvių svita patraukė naman.
— Sveikas senuk — Praeidamas pro šalį mestelėjo pasisveikinimą anūkas. Nieko nelaukę svečiai ir namiškiai susėdo prie stalo ir pradėjo darbuotis stalo įrankiais. Ne išimtis ir senis Šėpkus. Moteriškės pradžiai padavė sriubos, vėliau karšto antro patiekalo, vėliau deserto su kava ir arbata. Prie stalo nenurimo kalba. Pradžiai kalbėjo Albertukas, vėliau namiškiai perklausdavo ko nors apie seniui Šėpkui nežinančią šalį. Šeimininkui atiteko nebylaus klausytojo vaidmuo, ne dėl to, kad jam neįdomu buvo, o dėl to, kad jis nelabai suprato apie ką kalba ėjo. Daug naujo sužinojo apie šalį Kubą, apie jos valdytoją komunistą Fidelį. Seniui keista buvo klausytis, dar keistesni pasirodė pavadinimai. Tokie negirdėti, nelietuviški. Prasidėjus deserto valandėlei Albertukas pradėjo dalinti lauktuves. Šėpkienė gavo margą šilkinę skarą, Šėpkutės — po šokoladą, Šėpkaus žentai — po buteliuką stipraus gėrimo. Galų gale kai buvo išdalintos visos dovanos ir likusi tik viena, atėjo šeimininko apdovanojimo už laukimą metas. Atsistojęs Albertukas nuslinko prie senio ir įteikdamas kažkokį pagaliuką susuktą į polietileninį popieriuką tarė:
— Še. Čia tau. Linkėjimai nuo Kastro.
Visą vakarą senis suko galvą, mat įdomu jam buvo iš kur tas komunistas Kastro pažinojo jį. Juk Šėpkus niekados nedalyvaudavo jokiose komunistinių partijų susirinkimuose ar suvažiavimuose. Ilgai linksniavo jo pavardę bandydamas atsekti kieno anūkas ar tai sūnus galėjo būti minėtasis. Jokio ryšio tarp savęs ir Kastro neatradęs Šėpkus nuėjo gulti.
Svečiai išsiskirstė po pietų. Senis susimastęs sėdėjo veidu į langą. Galiausiai atsistojo, nuėjo prie komodos, atidaręs stalčių ištraukė cigarą ir laikydamas trimis pirštais pasukinėjo jį, bandydamas suprasti kelis dalykus: kas čia per daiktas ir iš kur Kastro jį pažinojo. Sekmadienio vakare šeimininkas paskutinį kartą užmigo ir daugiau neatsimerkė.
Pirmadienio rytą moteriškės sukosi virtuvėje. Gyvuliai buvo apeiti ir pašerti anksčiau nei bet kada. Saulė lėtai kilo už horizonto. Rytas šviesėjo. Tik tuščia kėdė buvo prieangyje ir atsisukusi į lauką žiūrėjo kažkur toliau nei horizontas.

Žymos: ,

13 komentarai(ų) “Linkėjimai nuo Kastro”

  1. As rašo:

    patiko…kilo daug klausimu perskaicius…

  2. Knygnešys rašo:

    Klausk, gal kuom ir pagelbėsiu

  3. VIECINIS rašo:

    Laibai patiko straipsnis,tik gaila,kad taip graziai rasydamas KNYGNESYS prisidengia Nicku.Tikrai galetu atvirai prisistatyt!!!Sekmes toliau rasyt!!!

  4. Knygnešys rašo:

    Mano požiūris į prisidengimą Nicku, tai: geradarys didesnį moralinį peną gauna padaręs kažkokį didelį gėrį ir niekam apie tai nepaskelbęs.
    Tai kažkas panašaus ir mano rašymas ir prisidengimas nicku.

  5. As rašo:

    graziai ar negraziai rasai,bet klausimu,turiu;)taigi:
    1)is kur istraukei sia istrauka?

  6. As to: Knygnesys rašo:

    Su nicku ar be jo,kas tu as zinau;)
    Atskirų knygnešių ir jų organizacijų uždavinys buvo literatūrą, kuri Mažojoje Lietuvoje buvo išleidžiama Didžiajai Lietuvai, paskleisti po visą Lietuvą. Nesigilant į aplinkybes, kurios paskatino Lietuvos gyventojus imtis nelegalaus ir pavojingo knygnešio darbo, tenka pripažinti, kad įsijungimas į šį darbą buvo kultūrinis darbas. Visuotinis nelegalių leidinių poreikis vertė žmones kooperuotis ir apsirūpinti reikalinga literatūra. Kūrėsi knygų gabenimo ir platinimo draugijos, organizacijos. Pirmąją, kaip jau minėjau, sukūrė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jo įgaliotiniu Prūsijoje buvo Tilžės katalikų bažnyčios dekanas Jonas Zabermannas, turėjęs leidėjo teises. Jis prižiūrėjo ten spausdinamus leidinius ir juos išsiuntinėdavo pasienyje gyvenantiems patikimiems kunigams, o šie siųsdavo jas į krašto gilumą. Po dviejų metų šią organizaciją Rusijos valdžia susekė ir jai iškėlė bylą. Buvo nubausta 17 asmenų, keletas paleista. Tarp kaltinamųjų buvo kunigų, ūkininkų, amatininkų. Dalis patrauktųjų atsakomybėn buvo ištremti į Sibirą, Rusijos šiaurinę dalį.

  7. Knygnešys to As rašo:

    Nejaugi pačio pono prozą įkėliau, kad kyla klausimas: iš kur ištraukei šią ištrauką?

    Kaip man jau pabodo šitie Kęstučio prisikabinėjimai ir žaidimai…

  8. Dainius rašo:

    Vaizdingas tekstas.

  9. :) rašo:

    “Tarp kaltinamųjų buvo kunigų, ūkininkų, amatininkų”. Kuriai kategorijai priklauso mūsų knygnešys?

  10. As to:Knygnesys rašo:

    As labai persiprasau jeigu tave izeidziau,bet esu ne vyras(siuo atveju Kestutis)O man buvo tiesiog idomu suzinot is kur semiesi minciu…

  11. Knygnešys rašo:

    To As:
    Šiuo atveju kur buvus ir nebuvus galvoje atsirado sakinys “Linkėjimai nuo Kastro” kuris vėliau jungėsi į vaizdinį – cigarą. Vėliau toptelėjo jau paties mintis, jog reikia kažką parašyti, ko pasekoje išėjo šis galutinis produktas. Įžeisti neįžeidei, kol kas… :)

  12. :) rašo:

    Na, nebūkime užsigaunantys.

  13. 7895123 rašo:

    man ju gaila nors tais metais nabuvau gimusi