Medžio drožėjui mieliausias ąžuolas

2008 Sausio 08 įkėlė admin | Informacija.

Punios krašto vaikas
Medžio drožėjas Žilvinas Karkauskas – Punios krašto vaikas. Gimęs Alytuje, nuo ketverių metų augintas senelių Irenos ir Vito Karkauskų. Jau dveji metai nebėra močiutės, tiek pat laiko jis persikraustęs į Alytų ir su žmona Inga kuria savo gyvenimą. Jiems abiem, nesidairant į šalis, nes nėra kam padėti, tenka spręsti visus gyvenimo klausimus: ji – pardavėja, jis gyvena iš savo rankų darbo.
Vakar apsilankėme kukliose Ž.Karkausko dirbtuvėse, kurias jis įsirengęs nuomojamame garaže Santaikos gatvėje.
Sauliaus Lampicko mokinys
Žilvinui – 21-eri, turi stiprias rankas, skvarbų žvilgsnį, menininko akį ir žinių, kurias perteikė mokytojas tautodailininkas Saulius Lampickas.
Dar Punios mokykloje darbų mokytojas Virginijus Bučius pastebėjo Žilvino gabumus ir suvedė su Sauliumi. Šis neatstūmė gabaus vaiko, pratino prie medžio, užduodavo įvairių darbelių: drožti angeliukus, senukus, rūpintojėlius, daryti kaukes, veidus. Taip žaista, kol baigė pagrindinę mokyklą. Toliau – mokslas Alytaus dailiųjų amatų mokykloje. Čia teorija ir praktika susiliejo į viena. S.Lampickas gabų mokinį, kaip katė kačiuką, su savimi vežėsi į kūrybines medžio drožėjų stovyklas, plenerus. Žilvinas prisimena, kad pirmą kartą su Sauliumi į jaunųjų drožėjų stovyklą Birštone pakliuvo dar mokydamasis Punioje.
Įsimintini Rokiškio plenerai. Viename jų – „Improvizacijos Liongino Šepkos kūrybos temomis“ – jis išdrožė keturių metrų aukščio skulptūrą „Bičiuliai“, kitame – žmogaus dydžio prakartėlę. Mokinys ir mokytojas kartu dalyvavę taip pat medžio drožėjų plenere Kulautuvoje. Ir pernai trečiojoje Alytaus apskrities tautodailininkų parodoje „Aukso vainikas“ Kultūros ir komunikacijos centre mokinio ir mokytojo pavardės buvo greta: liaudies vaizduojamosios dailės srityje Žilvinas pelnė trečiąją, Saulius – antrąją vietas.
„Aš dar neturiu savito braižo: mano kūryba lampickiška, neįmanoma pabėgti nuo savo mokytojo“, – atvirai pripažįsta jaunasis medžio drožėjas.
„Žilvinas išsiskiria paprastumu, nuoširdumu, darbštumu ir gabumais“, – savo mokinio ateitimi tiki S.Lampickas.
Garaže – dirbtuvėje
Kūrenasi geležinė krosnelė, šilta, bet ne kaip pirtyje. Žilvinas, apkėtojęs storiausią ąžuolą, kaltuku skaptuoja „Sodininkui“ veidą. Kaltas eina kaip per sviestą.
„Vienas ąžuolas būna kietas lyg akmuo, kitas – minkštas. Aš darbams renkuosi ne liepą, kokį kitą nors medį, bet ąžuolą. Tai stiprybės simbolis, ilgaamžis medis. Iš pušies prabangaus daikto nepagaminsi“, – aiškina drožėjas.
Drožėjo dirbtuvėse atsiranda tai, iš ko šiandien jauna šeima gyvena. Užsakovai nusižiūri vienas nuo kito ir užsiprašo nykštukų, šuliniams – bebrų, pavėsinių, kolonų. Dauguma Ž.Karkausko skulptūrų – dekoratyvinės. Antai dabar drožiamas „Sodininkas“ stums karučius, kuriuose augs gėlės.
„Nesu brangininkas, gal todėl netrūksta užsakymų. Kuo ilgiau dirbu, tuo daugiau kūrybinių minčių ateina“, – sako Ž.Karkauskas.
Rodo kelią „Krivis“
Vieni darbai, kuriuose įdėta daug širdies, Žilvinui labai patinka, nelengvai su jais skiriasi. Antai prieš šventes net žmona prašė neparduoti „Angelo“, sunkiai su juo atsisveikinta. Būna ir darbų, kurių pats nemėgsta, o žmonės kaip tik į juos tiesia rankas.
„Kartais mane pagiria. Jaučiu, kad dar nenusipelnęs pagyrų, todėl nė nemanau riesti nosies. Praėję metai buvo neblogi, laukiu dar geresnių“, – Žilvinas svajoja apie nuosavas dirbtuves.
Paklausiau drožėją, kurie darbai jam mieliausi. Prisiminė prakartėlę su kūdikėliu ant Angelo sparnų, Punioje pastatytą „Krivį“, rodantį kelią į svarbiausias miestelio vietas – piliakalnį, mokyklą, seniūniją ir kapines. Puniai išdrožta ir „Dzūkaitė“, kuri už kultūros namų pasitiks lankytojus prie senos dzūkiškos sodybos.
„Jis pastebėtas: jeigu ir toliau taip dirbs, Dzūkija turės gerą medžio drožėją“, – apie savo mokinį kalba S.Lampickas.

Žymos: , ,

6 komentarai(ų) “Medžio drožėjui mieliausias ąžuolas”

  1. As rašo:

    Man labai grazus tokie medzio dirbiniai.Einu kurnors gatve,pamatau nama prie kurio abstu pridrozinetu dirbiniu,ir iskarto apima baltas pavydas,kad kazkas pazista toki zmogu ir turi galimybes pasipuosti kiema:)

  2. Svetima rašo:

    Tikiu, kad kol tarp mūsų gyvens tokie žmonės, apie kuriuos rašoma straipsnyje, tol Lietuvoje gyvuos tradicijos, tikėjimas, papročiai.
    Justinas Marcinkevičius rašė: “Imu į ranką duonos riekę, ir taip kalbuosi su jumis ” . Apie šiuos žmones ištarčiau: ” Imu į savo ranką medį, ir taip kalbuosi su jumis ” .
    Mums belieka klausytis ir GIRDĖTI, žiūrėti ir MATYTI.
    Ir baigsiu tuo pačiu J. Marcinkevičium:
    Žmogus pėdas palieka,
    Kai eina laukais.
    Jei jos gilios-ilgam išlieka,
    Jei teisingos-tampa takais.

    P. S. Nuvykusi į savo kolegės tėvų sodybą, turiu laimės grožėtis jos sūnaus fantazijos ir rankų darbo vaisiais.

  3. Ema rašo:

    Manau,kad labai svarbu nebijoti eiti neismindziotais takais…:)

  4. Dainius rašo:

    Sekmės jaunajam menininkui.

  5. patarejas rašo:

    sveiki neuztenka vien ranku ir meno reikia ir autentisko irankio ko dabar lietuvoja rasti sunku, bet galiu parasyti gera nuoroda http://www.staliausirankiai.lt as dirbu su japoniskais irankiais ir esu tuom labai patenkintas. sekmes vaikinukui.

  6. as rašo:

    kiek zinau Zilvino senelis buvo geras stalius