SUSITIKIMAI ISTORINĖ PUNIOS DIEN

2003 Birželio 05 įkėlė admin | Informacija.

Petras Džervus (sėdi) savo knygą skiria Punios mokyklos 490-mečiui. Punios jaunimas šokio sūkury.
Minėdama miestelio Magdeburgo teisių 500 metų jubiliejų ir mokyklos 490-ąsias metines šurmuliavo ne tik Punia, bet ir visa Dzūkija. Atrodė, kad čia susibėgo visi Lietuvos keliai.
Daugybė žmonių kilo į legendomis apipintą Margirio piliakalnį, grožėjosi žaliosiomis Nemuno pakrantėmis. Visą dieną koncertavo saviveiklininkai, o vakaro danguje ištryško fejerverkai.
Gražiausi pasaulio miestai
Miestelio aikštėje stovėjo stalai, o ant jų vos tilpo Teklės Džervienės, Salomėjos Kaknevičienės, Emilijos Krušinienės, Antano Šarkelės ir kitų Punios literatų knygos. (Ne juokai – Punioje gyvena 7 poetai, jie išleido 15 knygų!) Tačiau daugiausia pirko naujausią Petro Džervaus, Lietuvos garbės kraštotyrininko, leidinį “Punios mokykla. Punios mokyklai 490 m.”, kainuojantį 10 litų.
“Noriu 5 knygų!” – moteris ištiesė pinigus knygomis prekiaujančiai mergaičiukei. Kodėl tiek daug? Pirkėja šyptelėjo jau glausdama leidinius: “Juk tai knyga apie mano mokyklą! Sūnui istorikui ir dukrai mokytojai į Vilnių parvešiu – tegul skaito. Ir draugams dovanosiu”.
Janutė Peseckaitė (Stanaitienė) lankė Žagarių pradinę mokyklą. Ji netverdavo džiaugsmu, kai sekmadieniais su mama išsiruošdavo į Punios bažnyčią. “Didžiausia laimė buvo, kai 1952 metais tėvas atvedė mane į Punios mokyklą. Kaip nedžiūgausi – juk mūsų klasė buvo net antrame aukšte, kasdien lipdavau laiptais laikydamasi blizgančių turėklų!”
Tačiau laimė truko vos 2 savaites. Stanaitienė prisimena, kaip į klasę atėjo žmonės rūsčiais veidais ir liepė rašyti pareiškimus stoti į pionierių organizaciją. “Ilgai delsiau, net ašarojau. Nieko nesupratau, bet labai bijojau, kad nepaklusus mane išvarys iš mokyklos, – pasakojo Stanaitienė. – Kai pro langą pamačiau kiūtinančią iš mokyklos ir verkiančią draugę, pasidaviau. Leidau kažkam mano ranka išvedžioti pareiškimą. Tai buvo pirmoji mano “politinė klaida”, kainavusi rojų…” Namie mergaitė bijojo prasitarti, kas įvyko, tačiau kaimynės išplepėjo naujieną. Tėvas, nė žodžio dukrai netaręs, nuėjo ir atsiėmė ją iš mokyklos. Nuvedė į Taučionis, esančius už 6 kilometrų nuo Žagarių. “Ten nė nenujausdama tapau pioniere, – prisiminė Stanaitienė. – Keli vaikai skirtingais raštais už visus parašė 20 pareiškimų…”
Į Punią Stanaitienė, ispanų kalbos dėstytoja, atvažiavo iš Vilniaus. Moteris daug keliavo, gyveno net Kuboje. Ji įsitikinusi, kad visame pasaulyje yra du gražiausi miestai – Punia ir Vilnius.

Mokyklos metų nuotraukos
…Graži, švytinčiu veidu moteris ir jos palydovas apėjo suolų eiles. Stabtelėjo ant kalnelio, visai šalia bažnyčios tvoros, ir ištiesė didelę raštuotą maršką. Pagarbiai iš maišelio ištraukė du storus fotografijų albumus ir atvertė. Iškart atsirado dar kelios moterys, atsisėdo šalia. “Mes iš 1962 metų Punios vidurinės mokyklos abiturientų laidos”, – paaiškino Stasė Mickevičiūtė-Markūnienė, Prienų rajono laikraščio “Naujasis Gėlupis” redaktorė. Paskui bakstelėjo į fotografiją, šyptelėjo šalia sėdinčiai moteriai ir tarė: “Čia – aš, šalia – Aldona Kaškonaitė, dabar Gudeliauskienė”. Aldona atvyko iš Prienų rajono Želkūnų kaimo – ten dirba pagrindinės mokyklos direktore. Prienuose gyvena dar viena Punios mokyklos auklėtinė, buhalterė Anelė Rutkauskaitė-Linkevičienė. O kita Anelė – LŽgutė-Laukaitienė, ūkininkė, – taip niekur ir neišskrido iš Punios. Netoli miestelio, Punios kaime, gyvena.

Bendramokslių susitikimas. Stasė Markūnienė (kairėje) su bičiulėmis Anele Laukaitiene ir Aldona Gudeliauskiene.

Duoklė gimtinei
Petrui Džervui – 74-eri. Jis ilgiausiai – net 44 metus – dirbo Punios mokykloje. 2000 metais išėjo užtarnauto poilsio ir parašė dvi knygas: “Punios šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios istorija 14252000″ ir “Punios mokykla. Punios mokyklai 490 m.” Pastaroji – net 262 puslapių, pasirodė prieš pat Punios 500 metų jubiliejų ir mokyklos sukaktį.
“Jei rimtai, nė pats nežinau, kodėl parašiau šią knygą. Nesiekiau garbės, nesitaikiau į mokslininkus, – prisipažino Džervus. – Knyga – tai mano duoklė gimtinei”. Autorius dėkingas Daugų parapijos klebonui Vidui Jelinskui. Tai jis paspyrėjo rašyti knygą. Dar Petras perkūniškai patenkintas, kad profesorius Jonas Palionis jo darbą subraukė – tai yra suredagavo. Tačiau knygos nebūtų buvę, jei ne Džervaus mokinys Vaclovas Šleinota, dabar vadovaujantis “Vilniaus Vingiui”. Ir jis, ir savivaldybė, ir dar daug kas padėjo.
Vis dėlto labiausiai Džervus dėkingas žmonai Teklei, ištikimai pagalbininkei tvarkant visus reikalus. Kartu išaugino 3 vaikus, džiaugiasi 4 vaikaičiais, tarp jų yra ir Petras, jau 5-as giminėj.
Džervus gimė Punioje. Čia 9 vasaras ganė karves, baigė progimnaziją, vėliau – Alytaus berniukų 1-ąją gimnaziją. “Labai norėjau būti veterinaras, tačiau vengdamas sovietinės kariuomenės įstojau į tuometinį Pedagoginį institutą mokytis rusų kalbos ir literatūros specialybės, – pasakojo Džervus. – Ten ir savo Teklę sutikau viename kurse mokėmės, kartu “Šviesos” ansamblyje šokome. Su žmona žemaite grįžau į Punią – tėvas taip liepė”.
Džervus didžiuojasi Punios mokykla. Ji, anot mokslininkės Ingės Lukšaitės, – 4-oji parapinė mokykla Lietuvoje, įkurta 1513 metais. Juk Punia buvo didelis miestas, per jį ėjo pagrindiniai keliai į Kauną ir Lydą.
Dabar čia irgi nėra blogai. Džervus aprodė atsigaunančius kultūros rūmus. Aktų salėje vėl skamba dainos, vyrai fojė iki išnaktų žaidžia krepšinį, o ne mirksta degtinėje. Punioje ketinama atidaryti kavinę, kažkas nusipirko ir buvusias kolūkio dirbtuves – vadinasi, bus žmonėms darbo.

Stasė (dešinėje) ir Aldona 1962-ųjų pavasarį.

Punios trauka
Simboliška, kad knygomis prekiavo Džervų vaikaitės: septintokė Toma, gyvenanti Punioje, ir aštuntokė Eglė, atvykusi iš Kauno. “Man labai gera Punioje. Čia graži gamta, gražus miestelis ir labai geri žmonės”, – sakė Toma. Pusseserė Eglė pritarė: “Čia labai svetingi žmonės – visi kaip viena didelė šeima. Vasarą visada atvažiuoju į Punią – tai ir mano namai”.

Žymos: , ,

2 komentarai(ų) “SUSITIKIMAI ISTORINĖ PUNIOS DIEN”

  1. . rašo:

    Gražu.

  2. Nerijus rašo:

    Perskaičiau šia knygą, nuostabi knyga, rekomenduoju perskaityti, dar yra viena knyga “Punios šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios istorija”, kurią irgi verta perskaityti ir pažinti šio Dzūkijos krašto istoriją. p.Petrui sveikatos