Lenkijos lietuviai apie Punią

2003 Birželio 06 įkėlė admin | Informacija.

Kalno papėdėje tyliai Nemunas teka: amžiais išsirausė ramią vagą, prigludo joje (…). Jaunesnės upės siautėja, jis niekad – jis gailestingas kaip tėvas. Apsirangė aplink smiltingą kalnelį, apglėbė jį, suspaudė, lyg būtų pamilęs ir norėtų ginti. Ant jo stovėjo sena Lietuvos pasienio pilaitė, bemaž tokia pat sena, kaip tėvas Nemunas, kuris ją sergsti. Tik dabar, kai vokiečiai braunasi į svetimas žemes, iš mažos pilaitės pasidarė stipri tvirtovė (…)”. Taip prasideda Juzefo Ignaco Kraševskio apysakos Kunigas” trečiasis skyrius. Apysakoje lenkų rašytojas aprašė legendinius Pilėnus.
Ne jis vienas Pilėnams skyrė savo talentą. Lenkų poetas Liudvikas Kondratavičius-Sirokomlė parašė poemą Margiris”, lietuvis M. Šikšnys-Šaulėniškis – tragediją Pilėnų kunigaikštis”, A. Druckis-Liubeckis – istorinę dramą Taip mirdavo lietuviai”. Pilėnus apdainavo Maironis, Vincas Krėvė-Mickevičius, tačiau gal plačiausiai yra žinoma V. Klovos opera Pilėnai”. Nepriklausomoje, ikikarinėje Lietuvoje Pilėnai tapo romantiško patriotiškumo, didvyriškumo ir pasiaukojimo Tėvynei simboliu, Lietuvos kariuomenės 6-asis pulkas buvo pasivadinęs Pilėnų gynėjo kunigaikščio Margirio vardu.
Lietuvos karių rūpesčiu ir už jų surinktas lėšas piliakalnis buvo nupirktas iš privačių savininkų, išardyti čia stovintys pastatai, o viršukalnėje pastatytas kryžius. Kur tos Pilėnų pilies stovėta? Į šį klausimą nieks tiksliai atsakyti nesugeba.
Pilėnų pilis pirmą kartą minima Kryžiuočių ordino metraštininko Vygando Marburgiečio. Jis rašo: Per 1336 metų balandžio III kelendas (kovo 30 d. – E.P.) šis Dytrichas iš Altenburgo tapo didžiuoju magistru. (…) Sekmadienį, vadinamą Reminiscere, žygiavo (…) į Lietuvą, puldami Pilėnų pilį Trapėnų žemėje, į kurią buvo subėgę daugiau kaip 4000 stabmeldžių iš 4 valsčių. Pamatę krikščionių kariuomenę, stabmeldžiai smarkiai išsigando, net netekdami vilties apginti pilį. Jie sumetė į ugnį aibę turto ir patys išsižudė”. (Vygandas Marburgietis – Naujoji Prūsijos kronika, 83 p.) Vygando kronika – labai svarbus šaltinis seniausiai Lietuvos praeičiai tirti, tačiau ir joje nerandame jokios informacijos, kur toji Pilėnų pilis stovėjusi.
XVII šimtmetyje buvo prieita prie gana vieningos išvados, kad dabar -tinis Punios miestelis – tai ir bus tie legendiniai Pilėnai. Taip manė Lietuvos istorikai V. Kojalavičius ir M. Balinskis. Enciklopediniame leidinyje Mūsų Lietuva” rašoma: Daugelis rašytojų, istorikų, senovės mėgėjų ir gimtojo krašto tyrinėtojų lietuvių, taip pat daug svetim -taučių šį piliakalnį ir Punios vietovę sieja su plačiai žinomu XIV a. Pilėnų puolimu”.

Tačiau iki XX šimtmečio vidurio tai buvo tiktai spėliojimai. 1958-1959 metais Punios piliakalnį tyrinėjo Lietuvos archeologai. Ir ką jie nustatė? Nustatė, kad Punios piliakalnį iš trijų pusių supo vandenys – galingas Nemunas ir Punelės upelis. Rytų pusėje piliakalnis siauru žemės ruožu jungėsi su sausuma, todėl ir čia buvo prakastas gilus gyny- binis griovis. Piliakalnio šlaitai nepaprastai statūs – iki 80 laip- snių, vadinasi, beveik vertikalūs. Tokius lengva ginti. Viršukalnėje iki nūdien išlikusi pilies aikštė, kurioje senais laikais galėjo sto-vėti pastatai. Ne tiktai mokslininkus, bet ir lankytojus stebina tos aikštės dydis – 155 metrai ilgio ir 84 pločio. Tai rodo, kad Punios pilis buvo didelė, tuo pačiu ji turėjo būti labai svarbi visoje Lie-tuvos gynybos sistemoje. Archeologai rado taip pat molinių puodų šukių. Vieną puodą pavyko beveik visiškai rekonstruoti. Bet šie radiniai dar neduoda atsakymo į klausimą: ar Punios pilis – tas pats, kas Pilėnai. Labai svarbūs buvo biologės E. Šimkūnaitės tyrimai. Jinai tyrė čia rastą augalinę medžiagą. Jai pavyko nustatyti, kad pylimo įtvirtinimo nesudegę ąžuoliniai rąstai žemėje išbuvę apie 637-644 metus. Tyrimai atlikti 1959 metais, vadinasi, ąžuolinės pilies sienos buvo pastatytos tarp 1315 ir 1322 metų. Archeologų taip pat nustatyta, kad pilies gai-sras įvykęs daugmaž tuo pačiu laiku, kaip ir Vygando Marburgiečio apra-šytas Pilėnų puolimas ir jų sunaikinimas. Pagaliau patys kryžiuočiai, minėdami Pilėnus, rašė: Terra Punow (Punios žemė), Pillenen, Pullen, Pelen. Šitai dar labiau patvirtina prielaidą, kad Punia ir Pilėnai – tai ta pati vietovė. Bet yra ir kitokių nuomonių. Istorikas prof. Zenonas Ivinskis mano, kad Pilėnus reikia identifikuoti su Pyplių pilia-kalniu Nemuno kairiame krante, priešais Nevėžio žiotis”. (Z. Ivinskis – Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, 235 p.) Punios gyven-tojams visiškai aišku, kad Pilėnai – tai dabartinė Punia. Mokytojas Petras Džervus sako:

- Man nekyla jokių abejonių, kad Punia ir Pilėnai, tai ta pati vietovė. Livonijos kronikoje” rašoma, kad Pilėnų pilis stovėjusi iškyšuly tarp dviejų upių. Esu lankęs daug pilių, tačiau niekur nemačiau tokios, kuri stovėtų tokiame iškyšulyje. O Punios piliakalnis, dabar Margirio kalnu vadinamas, stovi būtent iškyšulyje – Nemuno ir Punelės žiotyse. Punelė anksčiau tekėjo arčiau piliakalnio, bet kadangi per potvynius nuolat griovė kalno šlaitus, jau sovietmečiu ekskavatorių pagalba buvo jai prakasta nauja vaga – atokiau nuo kalno. Dar vienas įrodymas, – sako mokytojas Petras Džervus. – Vygandas Marburgietis rašo, jog Pilėnuose buvo pasislėpę apie 4000 lietuvių iš aplinkinių valsčių. Archeologai buvo nustatę, kad būtent čia _ ties Punia, kraštas buvo labai tankiai apgyventas. Tuo tarpu Panemunėj, žemiau Kauno, kraštas jau anksčiau buvo kryžiuočių nuniokotas, ir ten pilyse gyveno tiktai negausios įgulos, o aplinkui būta beveik negyvenamos dykros. Iš kur tada Pilė-nuose atsirado per 4000 žmonių? Vadinasi, Pilėnai turėjo būti ne kažkur Nevėžio ir Nemuno žiotyse, bet čia – Punioje. Ir dar viena. Visi, kurie apie Punią rašė, susidurdavo su liaudies išsaugotais, dar gyvais pada-vimais apie Margirį. Tai padavimai, o ne kažkokios legendos apie eže-ruose nugrimzdusias pilis, – pabrėžia ponas Džervus. Jei Pilėnai mums tokie svarbūs, tada nors trumpai priminkime, kaip pilėniškiai gynėsi nuo kryžiuočių. Priminkime taip pat tragišką jų likimą. Ir vėl pasi-telkime pagalbon senąsias kronikas. Štai kaip tą mūšį aprašė kroniki-ninkas K. Šiucas, remdamasis Vygando Marburgiečio kronika: Ir sekma-dienį, vadinamą Reminiscere, jie apgulė tvirtovę Pullen, arba Pilleven, kelias dienas, vieną po kitos, šturmavo ją visa jėga. Lietuviai vyriš-kai gynėsi; jų, galinčių valdyti ginklus ir kalaviją, ten buvo apie 4000 iš visų kaimyninių vietovių. Išgirdę apie atžygiuojančius Ordino brolius, su moterimis, vaikais, gyvuliais, turtu ir manta subėgo į tvirtovę, kaip į saugų prieglobstį. Ordino kariuomenė buvo ištroškusi grobio, todėl ji padarė visa, kas įmanoma, kad užkoptų ant tvirtovės sienų; savo ruožtu lietuviai buvo pasiryžę veikiau sulaukti paskuti-niosios, negu pasiduoti su tvirtove ir patekti į priešo rankas (…). Kai jie pamatė, kad negalės ilgiau atsilaikyti (…) jie uždegė didelį laužą, sumetė ten visą turtą ir mantą, paskui užsmaugė moteris ir vaikus, po to ėmė žudyti vieni kitus. Didesnioji dalis nulenkė sprandus vadui (Vygandas jį vadina karaliumi Margiriu), kad jis vieną po kito nukirstų. (…) Buvo likęs tik vyriausiasis vadas su savo tarnais, kurie dar gerą valandą iš vieno įtvirtinimo narsiai gynėsi (…). Vyriausiasis vadas Margiris, kaip didelis stiprus milžinas, nežmoniškai gynėsi, ir nusirito dar daug galvų, kol jis panoro atsisakyti savosios. Kai jau daugiau negalėjo, jis skubiai įšoko į tamsų rūsį, arba landynę, kuriame buvo paslėpęs savo žmoną, ir perkirto ją kalaviju pusiau. Po to tuo pačiu ginklu persidūrė pilvą (…) parkrito šalia žmonos ir išleido nelemtą dvasią”. Mums toks poelgis atrodo nežmoniškai žiaurus, bet anais laikais gyvybė nebuvo taip vertinama kaip dabar. Be to, tokių savižudybės aktų Lietuvoje nemažai pasitaikydavo ir po Antrojo pasau-linio karo. Dažnai nusižudydavo rusų apsupti Lietuvos partizanai. Kur kas poetiškiau šią pilėniškių tragediją aprašė Juzefas Ignacas Kraševskis apysakoje Kunigas”. Ar taip buvo iš tiesų? Ar kronikininkai ir rašytojai šios Pilėnų tragedijos nepagražino”? Šito nežinome. Įdomu, kad ši istorija labai panaši į kitą, atsitikusią tolimoje Palestinoje. Senovės žydų tvirtovėje Masadoje, ties Negyvąja jūra, 74 mūsų eros metais 960 žydų sukilėlių (zelotų) gynėsi nuo 50 tūkstančių Romos legionierių. Kai buvo aišku, jog neapsigins, žydai susirinkę sinagogoje nutarė visi išsižudyti. Pirmiausiai nužudė senius, vaikus ir moteris. Po to žudė viens kitą. Kalno viršūnėje, ten, kur Masados pilies stovė-ta, dabartinio Izraelio kariuomenės jauni kariai prisiekia ištikimybę savajai valstybei. Ar kryžiuočių kronikininkai neatkartojo senos žydų istorijos ir neperkėlė jos veiksmo į Lietuvą? Šito taip pat nežinome. Dabartinės Punios gyventojai įsitikinę, kad buvo taip, kaip aprašė kronikininkai, rašytojai ir poetai. Dabartinei Puniai jos garbinga praeitis galėtų praversti, bet… Bet kol kas nesimato, kad miestelis iš to gautų dividendų. Didvyrišką pilies istoriją kol kas mena tiktai pagrindinės miestelio gatvės pavadinimas – Margirio gatvė. Nuo bažny-čios į garsiausią Lietuvos piliakalnį veda šiek tiek sutvirtintas kelias, gal geriau sakyti – takas. Dešinėje kelio pusėje dar soviet-mečiu pastatytas paminklinis akmuo su varine lentele. Piliakalnio papėdėje gražus paminklas su Maironio žodžiais, iškaltais granite:

Tai kapas Margio milžinų!
Nors amžių šešetas sukako,
Kaip jie – tik sauja pelenų!..
Tačiau daugiau už gyvus sako”.

Žymos: , ,

5 komentarai(ų) “Lenkijos lietuviai apie Punią”

  1. & rašo:

    Pakubejo su straipsniu. Galejo palaukti kol grys "Klumpe" sukonertavusi Punios sventeje ir papasakos kaip ta Punia atrodo.

  2. Diana rašo:

    man reikia miesto kur jis stovi………..

  3. karalius mindaugas rašo:

    man miesto rejkia

  4. kristina rašo:

    mes su vyru savo pirmagimi pavadinom Margiriu, nes suzavejom nepaprastai drasiu kunigaiksciu ir Punios piliakalniu !

  5. kristina rašo:

    mes su vyru savo pirmagimi pavadinom Margiriu, nes suzavejom nepaprastai drasiu kunigaiksciu ir Punios piliakalniu !