Erdvė virš mūsų namų

2003 Birželio 20 įkėlė admin | Nuomonė.

Trumpos vasaros naktys netrukdavo prabėgti jauniems, besilinksminantiems Smilinskų ir Mocevičių kiemuose. Tik auštant išsiskirstydavo šokėjai. Vaikinų būrys, priėjęs Punios kryžkelę, užtraukdavo dainą. Ji sklisdavo po aušrojančia padange, kilo aukštyn, nuskaidrindama erdvę. Jos skambesys užkrėsdavo džiaugsmu pirmą būsimos savaitės rytą, ir žmonės pradėdavo darbo dieną palengvėjusia širdimi. Taip būdavo sunkiais pokario metais.
Iš tiesų Punios krašto padangė persmelkta dainomis ir melodijomis. Ne visur rasi tiek šeimų ir giminių, prigimties apdovanotų muzikalumu. Aklas muzikantas Stanislovas Krasinskas (gim. 1917 m.) dar prieš karą subūrė kapelą, kuri išgarsėjo ne tik Punioje, bet ir už jos ribų. Pats Stasys grojo akordeonu, Petras ir Juozas Kizalos, Vytautas Žūsinas ir Jonas Žuklija — smuikais, Jurgis Krasinskas cimbolais, Jonas Krasinskas — bosu. Dabar žinomas smuikininkas Jonas Juozapavičius mušė būgną, nes kitais instrumentais dar groti nemokėjo.
Tačiau, groti jis išmoko, nes Juozapavičių giminėje muzikantų būta ko ne kiekvienoje kartoje. Jono brolis Ignas mokėjo groti armonika. Sūnus Rimantas ne tik groja gitara, bet ir pats kuria dainas — ir žodžius, ir muziką. Rimantas yra gabus drožėjas. Ne vienas jo kryžius ar skulptūra rymo kapinėse ar puošia Alytaus rajono gyvenvietes. Smulkesni darbai iškeliavę į Vokietiją, Lenkiją, Švediją.
Išskirtinė buvo ir Stanislovo Juozapavičiaus šeima. Su žmona Anele Smilinkaite jiedu užaugino penkis vaikus, kurie visi tapo profesionaliais muzikantais. Anelės Smilinskaitės — Juozapavičienės mama Emilija ir teta Marija Lieguvienė grojo smuikais, dar viena teta Ona Kizalienė turėjo aukštą stiprų balsą. Su vyru Aleksu Kizala jiedu buvo nepakeičiami giesmininkai bažnyčios chore, šermenyse, dainavedžiai visuose linksmuose žmonių susiėjimuose. Tos pačios šeimos atžalą Juozą Smilinską žino ne tik Punia ir Alytaus miestas, bet ir visa Lietuva, kaip talentingą pedagogą — muzikos mokytoją, kultūros veikėją, kuriantį dainas ir dainuojantį. Panaši ir jo brolio Stasio, gyvenančio Vilniuje veikla.
Ilgus metus Punioje dirbęs vargonininkas Jurgis Tamošiūnas mokėjo surasti ir suburti jaunus gabius žmones. Bažnyčios chore giedoję Bronė Luižytė — Balynienė ir Aleksas Valatka, turėdami sąlygas, tikrai būtų galėję tapti profesionaliais dainininkais. Tačiau anais laikais kaime į tokius talentus žiūrėta kaip į eilinį reiškinį. Daina buvo įprastas gyvenimo palydovas. Ne kiekvienas ir dabar suvokia, kad dainos padėjo puniškiams išgyventi sunkius laikus: karą, tremtį, Rezistenciją, namų praradimą, prievartą.
Punia gali didžiuotis ne vienu savo žemiečiu, gebėjusiu eiliuoti. Jau pasitraukusi iš gyvųjų tarpo Ona Dzenkauskaitė — Kliunkienė visoje apylinkėje garsėjo savo dainomis. Sugalvodavo visokių — apie gimtinę, gamtą, meilę. Bet labiausiai visiems patikdavo jos kupletai. Trykštanti energija, linksma, šmaikščialiežuvė, šeimininkaudavo vestuvėse, talkose ar kitokiuose žmonių susibūrimuose ir dainuodavo savo sudėtas dainuškas. Atrodė, kad jos liete liejasi be jokių kūrėjos pastangų, visus prajuokindamos, ką susimąstyti priversdamos, ką ir kandokai užkabindamos. Dalis jų jau primirštos. Tačiau dainą apie Punią moka visi puniškiai ir dainuoja kaip šventą giesmę. Kita eiliuotoja kukli, rimta medicinos seselė Anelė Mocevičiūtė (gim.1922 m.). jos eilėraščiai sovietiniais metais buvo spausdinami „Katalikų bažnyčios kronikose“. Šiemet išėjo jos knygelė „Laiptų malda“. Ją išleido Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla. Ant viršelių — Punios vaizdai ir autorės žodžiai:
„Kai gimstame kiekvienas, prieš mus — balti laukai…
Juose įmynę pėdas paliksim amžinai.“
Puniškius, palikusius pėdsaką savo krašto ir bendruomenės istorijoj, galima būtų vardyti be galo. Tai viena iš seniausių Punioj Vėsų giminė, kurioj randame visokeriopų talentų. Simas Vėsa — verslininkas, plytinės steigėjas ir savininkas; jo sūnus Vytautas — habilituotas chemijos mokslų daktaras; brolis Stasys ir jo dukra Birutė taip pat chemikai; tos pačios šaknies atžala Vincas Vėsa ir jo žmona Danutė Dzenkauskaitė — nepakeičiami dainininkai ir giedotojai, jų vaikai ir vaikaičiai prigimties apdovanoti tuo pačiu. Tai audėjos Anelė — Ražanauskaitė — Cipkuvienė bei Anelė Marčiulaitytė — Bunevičienė, išmokusi audimo meno iš savo mamos Antaninos. Jos brolis Juozas Marčiulaitis, gabus statybininkas — dailidė, amatą įgijęs „pats per save“. Jis vadovavo brigadai, stačiusiai Punios kavinę; perprato visus projekto brėžinius ir net priversdavo architektą pataisyti nevykusius sprendimus. O kas besuskaičiuos, kiek jo pastatyta ir įrengta namų Punioje ir jos apylinkėse. Dar prieš karą Punioje gyveno pagarsėjęs mūrininkas — krosnius Bronius Neseckas. Stalius Vincas Cipkus gamino ne tik baldus, bet ir meniškus kryžius, kurių vienas puošė Punios piliakalnio viršūnę. Punia garsėjo gabiais suvėjais, kurie tikrai „drabužio nepagadindavo“. Tai Petras Bunevičius, Petras Mocevičius, Bolius ir Mikas Jusai, Vincas Cipkus (siuvo tik kailinius), Petras Paukštys ir kiti — visiems išvardyti neužtenka vietos.
XXI amžiaus pradžioje atsiradęs naujas kompleksinis mokslas Sinergetika, tyrinėjantis sklaidos sistemų ir struktūrų elgesį (paprasčiau tariant, visos kūrinijos nuolatinį kitimą), teigia, kad, bet kokios sistemos (žmogaus, šeimos, bendruomenės, valstybės ir t.t.) energija nedingsta. Net ir mažiausios jos apraiškos (mintis, žodis, veiksmas, darbas) kaupiasi erdvėje, kuri tą sistemą supa.
Kokia erdvė supa Punios kraštą? Matyt, buvo ir yra daugelis dalykų, ją nuskaidrinusių ir palaikančių. Gal tai šventas įsitikinimas savo protėvių žygdarbių tikrumu. Gal mokslo ir kultūros siekimas tarpukario ir pokario metais. Gal tai daugumos puniškių noras padaryti ką nors įsimintino arba tiesiog dorai pragyventi savo gyvenimą. Ar ne todėl po šia padange gimsta gabūs ir net talentingi žmonės? Ar ne todėl Punioje kažkokiu būdu atsiduria veiklūs ir kūrybingi ateiviai ir apsigyvena čia ilgam?
Žmogus sutinka rytą, turėdamas tikslą ką nors gero nuveikti per dieną.Tai dažniausiai būna įprastiniai kasdieniniai darbai, bet juk tokiais ir laikosi pasaulis. O kad sektųsi, darbų imasi su džiaugsmu, nesipriešindamas savo lemčiai. Nes nėra ir nebuvo pasaulyje nei vieno žmogaus, kurio gyvenimas neturėjo ir neturi prasmės.

Žymos: ,

3 komentarai(ų) “Erdvė virš mūsų namų”

  1. . rašo:

    Kiek daug tu menisku puniskiu pavardziu praeityje. Grazu. Neesu tokio amziaus kad ju vardai glostytu sirdi. Liudna. Bet vieta musu visgi dar ir magiska. Idomu. Gal jau laikas pritraukti kuribingu jaunu ateiviu?

  2. Anonimas rašo:

    apie praeiti, praeities talentingus zmones galim akalbeti ilgai ir daug. bet butu visia idomu paskaityti panasu straipsneli apie punios dabarti. apie dabar gyvenancius talentingus jaunus zmones.

  3. . rašo:

    Dabartis labai buitiska. Sienas. Visi talentai tenai. Prie sakiu. Kitai veiklai nelieka jegu. Tik sapnams. Rimtai apie talentus negalvociau. Apie kuriancius. Gal. Nors ir tu nedaug. Tik Geguzis. Jis kuria situaciju gyvenima. Meistras. Tarsi koks dervisas.