Punios klebonas mielai sutuoktų ant piliakalnio

2003 Birželio 23 įkėlė admin | Nuomonė.

Kunigas Juozapas Napoleonas Anusevičius skaičiuoja pirmuosius klebonavimo Punios parapijoje metus. Čia, perkeltas iš Daugų, pradėjo dirbti tik pernai rugpjūčio 8 dieną, tad ir įspūdžių dar nėra labai daug, ir pastebimais darbo rezultatais dar negalįs pasidžiaugti. Nelauktą, netikėtą viešnią iš Alytaus sutikęs dalykišku, net griežtoku tonu: “Ko norėjot?”, vėliau, įsikalbėjus, nesibaimina būti atviras, pareiškia savo – dažnai gana kategorišką – nuomonę kai kuriais gyvenimo klausimais.
Stengiasi sužadinti parapijiečių pamaldumą
Jau šiek tiek apsipratęs naujoje parapijoje klebonas Juozapas Napoleonas ja visai patenkintas: “Graži vieta, atrodo, viskas gerai. Visa bėda, kad žmonės ne itin pamaldūs. Klausinėjau, ar daugiau parapijiečių lankydavosi bažnyčioje prie ano klebono, sako, kad dabar jų ateina gerokai daugiau. Neblogai ėjo į gegužines: susirinkdavo apie 50 žmonių – pagal parapijos dydį tai jau labai gerai. Tačiau Dauguose parapijiečiai buvo pamaldesni. Būdavo, susirenka pusę valandos prieš šv.Mišias ir meldžiasi – bendrai ar atskirai. O, pavyzdžiui, Punioje pradeda rinktis tik dešimt minučių iki sumos. Sakau, ateikit anksčiau, rožinį sukalbėkit, litaniją, pasimelskit patys savo intencija”.
Klebonas sako mėgstantis bendrauti su pažįstamais puniškiais, kiekvieną pakalbinąs. O jeigu sutiktasis būna seniai regėtas Dievo namuose, būtinai paklausiąs: “Nematau tavęs bažnyčioje, ką tai reiškia? Man be tavęs labai liūdna, prašau ateiti”. Žmonės paprastai teisinasi neturį laiko, tačiau, pasak J.N. Anusevičiaus, tokia jau žmogaus prigimtis – teisinti save ir ieškoti kaltų dėl to, ko nepadarai ar ką blogai padarai… Klebonui ypač nepriimtinas ir nesuprantamas jaunimo “argumentas”, esą bažnyčioje neįdomu. Jis nemano, kad čionai parapijiečius turėtų vilioti kokiais nors smagumais bei įdomybėmis: “Kiekviena institucija turi savo veiklos sritį. Jeigu nori šokt, dainuot, balalaikomis grot – eik į kultūros namus. Žinoma, bažnyčioje niekas neišbūtų tiek laiko, kiek išbūna mokykloje ar darbe; čia tereikia pabūti valandą, susikaupti, pasimelsti, pabendrauti su Dievu, bet, pasirodo, tos valandos daug kam gaila”.
Brandina komercinį sumanymą
Apskritai, sako Punios klebonas, parapijos žmonės geri, ir tuoj pat priduria – tie, kurie į bažnyčią eina, kleboną myli ir jį remia. Miestelis, jo apylinkės ir garsiausia įžymybė – piliakalnis, vienas iš Dzūkijos stebuklų, pritraukia daugybę lankytojų, tik klebonui labai apmaudu, jog ekskursantai, išlipę iš autobusų, traukia tiesiai “ant kalno”, abejingai praeidami pro bažnyčią, neužsukdami jos apžiūrėti. Tai vėlgi sąmoningumo ir pamaldumo stoka. Gražus Punios kraštovaizdis, pasak kunigo J.N.Anusevičiaus, kol kas ne itin masina bažnyčioje ketinančius tuoktis jaunavedžius ar jaunus tėvelius, norinčius krikštyti savo atžalas. Tad jis sumanęs, kaip privilioti norinčiuosius gauti šiuos sakramentus iš kitų Alytaus rajono (galbūt ne vien iš jo) kampelių.
“Jaunavedžiai dabar ieško atrakcijų: vienos poros tuokiasi po vandeniu, kitos – leisdamosi parašiutais. Taigi ir svieto lygintojas Tadas Blinda, pavogęs ir atitempęs kunigą į mišką, ten surengė tuoktuves. Santuokos ir kitus sakramentus galima suteikti visur, tad ir ant kalno”, – entuziastingai dėsto klebonas, pasiruošęs tuokti poras didingoje, romantiškoje vietoje – ant piliakalnio.
Piktina dejonės dėl vargano gyvenimo
Be tokių nuodėmių ir ydų kaip girtavimas, ankstyvas jaunimo veržimasis į moterystę, tvirkinanti užsienio masinės kultūros įtaka, Punios kleboną nervina ir piktina nuolatinės žmonių dejonės dėl sunkaus, vargano gyvenimo. Jam apmaudu, kad žmonės nepasitenkina tuo, ką turi, nemoka ar nenori kukliai verstis, – juk sukrautų turtų vis tiek į grabą neįsidės.
“Manau, kad žmonės tingi dirbti. Kiekgi tam žmogui reikia? Ark žemę, pasisodink bulvių, pasisėk miežių, laikyk karvę – turėsi pieno iki valios. Ir aprangos ne kažin kiek reikia: vasarą ir basas gali vaikščioti, skudurų pigių dabar priveža – nusipirk kelnes už litą ir turėsi visai vasarai. Žmonės vis skundžiasi, kad ne tik jie, bet ir jų vaikai sunkiai gyvena. Sunku – tegul grįžta pas tėvus. Jeigu tėvai pensininkai, per abu gauna apie 500 litų pensijos – tai prašau kokia parama anūkams. Ir aprengs, ir sąsiuvinių nupirks. O sūnus su marčia tegul žemę dirba. Jeigu nuolatos dejuosi – vis tiek tau niekas nieko nepridės”, – nepateisina nuolatinių parapijiečių nusiskundimų klebonas.
O ir moterys, pasak jo, temoka tinginiauti ir “pletkavoti”, išverda šeimynai valgyt, apsisodina daržus ir susiėjusios plaka liežuviais. “Pažiūrėkit, kaip mūsų mamos gyveno? – vėl didaktiškai dėsto J.N.Anusevičius. – Reikėjo linus išmint, išbrukt, suverpt, išaust audeklą, marškinius pasiūt, sunkius žemės ūkio darbus dirbti. Dabar moteriškės nei verpia, nei audžia, nei plunksnų plėšo – visko parduotuvėse pilna – tik dejuoja ir liežuvauja”.
Pagal temperamentą – ne šventasis
Paklaustas, ar per Punios šventę išeis kartu su visais pasižmonėti, pasilinksminti, klebonas nei pažada, nei atsisako, tik primena, kad vis dėlto tai miestelio, o ne parapijos šventė. O šiaip šventadieniais, nutvėręs valandėlę laisvo laiko, savo malonumui skaito knygas. Taip pat mėgsta, nuėjęs į bažnyčią, groti vargonais ir giedoti Viešpaties garbei. Vasarą, ilsėdamasis prie ežero, kaitindamasis saulutėje, kartais ir meškerę užmeta, bet nėra aistringas žvejys.
Klebonas J.N. Anusevičius tvirtina iš išvaizdos, veido neatrodąs šventasis, mat esąs sangvinikas, o tokio tipo žmonės linksmi, besišypsantys. Štai flegmatikai ar melancholikai, pasak klebono, iš prigimties šventi – tokie nuolat susiraukę, susitraukę, liūdni…

Žymos: ,

5 komentarai(ų) “Punios klebonas mielai sutuoktų ant piliakalnio”

  1. & rašo:

    Prie tinginio tas Punios klebonas. Nieko daryt nenori visa kalte vercia ant paciu zmoniu. Ko i ta baznycia eiti. Dievas yra visur ne tik Punios baznycioje. Ir apriboti Dieva kad jis galetu bendrauti ir suprasti tik malda net Punios dekanas negali. Kodel Krikscionis Dievas toks liudnas ir nesupranta linksmumo. Gal todel kad tai senimo tikejimas ir kalba su tikinciaisiai per seneli.

  2. . rašo:

    Nepakartojamas tas Punios klebonas. Selmis. Kaip moka paisdykauti. Lyg sesiolikmetis. Tai moteriskei ant nosies skrybele uzsmaukia tai netyciom priselines isgasdina. Pokstininkas. Ir balsas neblogas. Vargonavo. O kad senamadiskas tai kad visi tokie kunigai.

  3. ? rašo:

    Tai kodel netuokia?

  4. Punia rašo:

    Punios klebonas yra tikrai labai geras zmogus, tik kad jau senas todel toks senamadiskas.. jis ir duoda saldainiu ir siaip yra geros dusios zmogus tik kad amzius neleidzia protingai mastyti. as su juo labai gerai sutariu ir kartais jis papokstauja tai uz plauku tampo tai uz nosies taigasdina. buvo ir vieno klapciuko tapke uzmetes ant baznycios. jis tikrai labai geras zmogus nereikia apie ji blogai galvoti.:)

  5. įvykis rašo:

    Toks jau buvo, kažkos kareivėlis taip padarė, bet ne su dekano pagalba..