Ar statysime Birštono hidroelektrinę?(II Dalis)

2003 Liepos 24 įkėlė Kęstas | Informacija.

Kas galėtų statyti šalyje dideles HE?
Visiškai neseniai elektros gamyba, išskyrus mažose HE ir kito tipo jėgainėse, daugumoje pasaulio šalių buvo valstybės monopolis. Nepriklausomo elektros gamintojo (NEG) sąvokos įtvirtinimas yra susijęs su pirmaisiais žingsniais įtraukti privatų sektorių į elektros (energijos) gamybos rinką, iš dalies ją demonopolizuojant, o svarbiausia pritraukiant privatų kapitalą infrastruktūros projektams – energetikos sektoriui plėtoti. Pastaruoju metu NEG projektai tapo užsienio investicijų veiksminga priemone besivystančiose šalyse, kur trūksta savo kapitalo elektros jėgainėms statyti. NEG hidroenergetikos plėtrą vykdo per vadinamuosius SEP projektus: hidroelektrinę statyti (rekonstruoti) – eksploatuoti – perduoti (angl. BOT – built-operate-transfer). Po apibrėžto eksploatacijos laikotarpio (nuo 15 iki 30 metų) HE perduodama valstybei. Netrukus Lietuvoje NEG statusas bus įteisintas naujajame Elektros įstatyme.
Visiškai aišku, kad Lietuvos valstybė nestatys didelių, juo labiau mažų HE. Tad pagal NEG finansavimo modelį būtų galima statyti dideles hidroelektrines Lietuvoje nenaudojant valstybės biudžeto lėšų, kurių nėra. Toks finansavimo modelis bus taikomas dabar didžiausiai Europoje statomų keturių HE kaskadai Juodkalnijoje ant Morakos upės (suminė galia – 426 MW). Jos turi būti pastatytos per 6 metus, statybos kaina 0,5 milijardo JAV dolerių. Turkija, pirmą kartą pasinaudojusi minėtuoju finansavimo modeliu, 2001 m. numato užbaigti 672 MW galios Bireciko HE.
Panašūs tokio modelio projektai, tik nesusiję su hidroenergetika, Lietuvoje jau pradedami. Numatoma sudaryti nuomos sutartis su užsienio bendrove, modernizuoti ir eksploatuoti “Kauno energijos“ padalinius iš tikrųjų niekuo nesiskiria nuo aukščiau minėtųjų. Po 15 metų šie modernizuoti padaliniai būtų grąžinami Kauno savivaldybei. Tokios pat sandaros projektai inicijuojami ir kituose Lietuvos miestuose atnaujinant šilumos, vandentiekos, vandenvalos ūkį.
Kaip būtų galima finansuoti Birštono HE?
Finansavimo pagal SEP modelį tikslas – padengti Lietuvos valstybės biudžeto pinigų stygių ir šitaip visą projekto finansinę naštą ir riziką perkelti ant išorinių struktūrų pečių. Tad valstybė tampa elektros sektoriaus reguliatoriumi, o ne elektros tiekėju kaip iki šiol.
Tarkime, pirmiausia pasirinkta Birštono HE. Svarbiausias klausimas – kas ir kaip ją finansuos? Birštono HE galėtų būti finansuojama pagal minėtąjį SEP modelį. Birštono HE atveju bendras investicijų dydis būtų apie 150 mln. JAV dol. (600 mln. Lt). Kaip rodo kitų šalių patyrimas, finansavimo struktūra galėtų būti maždaug tokia: 15 proc. privačių investuotojų indėliai, 60 proc. kreditai iš užsienio šalių ir 20 proc. komercinės paskolos. Likę 5 proc. būtų padengti pradėjus eksploatuoti HE. Investicijos būtų grąžinamos pardavus pagamintą elektros energiją per 15 eksploatacijos metų.
Rengiant ir įgyvendinant projektą tektų sudaryti, tarkime, apie 40 sutarčių. Visos sutartys gali būti suskirstytos į 2 grupes: projekto realizavimo ir finansines. Pirmosios grupės sutartys reguliuotų partnerių santykius bendrais, techniniais ir ekonominiais aspektais (vandens naudojimo hidroenergetikai, statybos vykdymo, pagamintos elektros energijos supirkimo, tarifų, konsultacijų, eksploatacijos, akcininkų ir t.t.). O finansinės sutartys reguliuotų visus finansinius klausimus tarp Lietuvos Vyriausybės, įkurtos Birštono HE bendrovės, kredito eksporto agentūros, šalių ir bankų. Birštono HE bendrovės akcininkais būtų ir užsienio, ir mūsų šalies subjektai.
Nesunku suprasti, kad projekto rengimas, sutarčių sudarymas ir pasirašymas iki statybos darbų pradžios užtruks ilgai – apie 6-10 metų. Per šį laikotarpį turėtų būti priimti nauji reikalingi Lietuvos valstybės įstatymai, iš dalies ir užsienio investicijų pagal SEP modelį įteisinimas, ir kiti. Reikia turėti galvoje ir įvairius trukdymus, kaip Vyriausybių kaita ir pan. Dar apie 5-7 metus mažiausiai užtruks statybos ir montavimo darbai. Taigi Birštono HE projektas galėtų būti realizuotas tik po 15 metų, t.y. apie 2015 metus. Dar po 15 metų, t.y. apie 2030 m., jis galėtų būti perduotas Lietuvos Vyriausybei.
Įgyvendinti šį projektą sudėtinga: pradedant galimybių studija teks atlikti įvairias ekspertizes, vertinimus, derinimus, aptarimus, galbūt net surengti referendumą. Remiantis galimybių studijos ir techninio projekto duomenimis turėtų būti skelbiamas Birštono HE tarptautinis statybos kainos siūlymas.
Toliau eitų projekto pripažinimas SEP modeliu ir pateikimas konkurso tvarka solidžiai firmai parengti tarptautinio konsorciumo. Kitas žingsnis – “Susitarimo memorandumo“ tarp Lietuvos Vyriausybės ir Birštono HE bendrovės, garantuojančio pastarajai išimtinę teisę statyti ir eksploatuoti Birštono HE, pasirašymas. Dar prireiktų kelerių metų iki “Statybos sutartis“ būtų galutinai suderinta. Dar reikėtų peržiūrėti ir atnaujinti techninį projektą, kurio rezultatas būtų “Galutinis projektas“. Jį turint jau galima būtų pradėti statybos darbus. Pagaliau finansiniai susitarimai ir jų pasekmė – “Statybos sutarties“ pasirašymas.
Iš esmės Birštono HE bendrovė būtų visų kreditų ir fondų skolintojas. Galima pateikti hipotetinį Birštono HE finansavimo planą. Bendros investicijos sudarys 150 mln. JAV dolerių. Jos būtų dengiamos: indėlininkų įnašai 22,5 mln. dol. (15 proc.), būtiniausios skolos 96,0 mln. dol. (64 proc.) ir komercinės paskolos 31,5 mln. dol. (21 proc.).
Santykis tarp indėlių ir būtiniausių skolų privalo išlikti visą laiką pastovus ir lygus 15:85. Iki statybos pradžios investuotojai privalo įmokėti 25 proc. savo indėlių vertės. Kita dalis įmokama per statybos laikotarpį išlaikant santykį 15:85.
Paskolos bus išmokėtos per Birštono HE eksploatavimo pirmuosius 15 metų. Pagamintos elektros energijos pardavimo principai ir sąlygos bus nustatytos “Energijos pardavimo sutartyje“. Tarifai numatomi pagal mažėjančią laiko skalę nuo eksploatacijos pradžios iki 15 metų laikotarpio. Tai daroma siekiant apmokėti būtiniausias skolas per pirmuosius 10 eksploatacijos metų, o investuotojų indėliai grąžinami po būtiniausių skolų išmokėjimo, t.y. per paskutinius 5 eksploatacijos metus. Komercinės paskolos išmokamos per pirmuosius 8 metus.
Birštono statybos konsorciumas įvykdo įsipareigojimą ir bet kuriuo atveju apmoka nuostolius. Rinkos rizika yra sušvelninta energijos pardavimo sutartimi 15 metų ir tarifais, skaičiuojamais pagal visišką išlaidų grąžinimą.
Kiek tai realu?
Nereikia svajoti, kad investuotojai lengvai dės pinigus į hidroelektrinės statybą. Jie kelia savus reikalavimus HE projektui. Be palankios elektros tarifų sistemos ir garantuoto mokėjimo už pateiktą elektrą, svarbų vaidmenį čia atlieka šalies patrauklumas. Jis apibūdinamas kaip elektros energijos trūkumas, jos poreikio augimas, elektros rinkos liberalizavimo tendencijos, noras tenkinti ES ir nacionalinius aplinkosaugos standartus, esami investicijų ryšiai. Be to, reikalaujama paramos iš valstybės, kuri skatintų užsienio investicijas NEG projektui, užtikrintų HE projekto bendrovę, investuotojus ir kreditorius, kad visuomenė ar jos atstovai nesužlugdytų projekto. Paskutiniųjų akcentų pavyzdžiai – amerikiečių Williams, švedų Wattenffal kompanijų kartus kelias į šalies energetikos rinką.
Minėtieji reikalavimai šalyje gali būti įvykdyti, išskyrus vieną – šalyje nėra elektros energijos trūkumo. Net atvirkščiai, kaip visiems žinoma – šalyje nėra jos pirkėjų. Štai 1991 m. bendroji elektros gamyba buvo 29,4 TWh, o 1998 m. – 17,6 TWh (1994 m. buvo nukritusi net iki 10 TWh). 1998 m. elektrinių įrengtoji galia buvo 6537 MW, o maksimali metinė sistemos apkrova – tris kartus mažesnė (2051 MW). Taigi tereikia paleisti priverstinai lūkuriuojančią Lietuvos elektrinę (1800 MW), neuždaryti Ignalinos AE. Ir dar mažos “smulkmenos“ – elektros tiekimo tilto į Vakarus. Tačiau ten yra savos elektrinės …
Ir vis dėlto įvertinant pasaulines energetikos tendencijas – nuolatinį kuro brangimą bei mokesčių už atmosferos taršą didėjimą, Nemuno ar Neries vandens energijos racionalus panaudojimas yra aktualus.

Žymos: , ,

Nekomentuotina