Ar statysime Birštono hidroelektrinę? ( I dalis)

2003 Liepos 24 įkėlė Kęstas | Informacija.

“Baltoji anglis Lietuvoje“ (Lietuvos Aidas, 1933 m.) ……netenka abejoti, kad hidroelektrinių (HE) pastatymas Lietuvoje pagerins ekonominę mūsų tėvynės gerovę……
“Turniškių ar Nemaniūnų-Birštono kilpos hidroelektrinė stotis?“ (XX Amžius, 1939 m.) …… Latvija apgailestauja, kad nepasistatė Kegumo HE prieš 10 metų…… Latvijos gyventojams ji tiekia pigią energiją – 1 kilovatvalandę po 12 cnt…… Tuo tarpu lietuviai moka nuo 5 iki 10 kartų brangiau……
Turniškės ar Birštonas? (XX Amžius, 1939 m.) … …Ar verta griauti pradėtą Turniškių HE ant Neries ir statyti Nemuno kilpoje ties Nemaniūnais ir Birštonu?..
“Niagaros krioklys ties Birštonu“ (XX Amžius, 1940 m.) … … 260 tūkst. tonų anglies arba 20 mln. litų per metus kasmet nuplaukia Nemunu…… Birštono HE 1 kilovatvalandės savikaina kaštuotų apie 1 mūsų centą……(tokia yra dabartinė elektros gamybos savikaina Kauno HE).
“Apie Lietuvos elektrifikacijos sabotažą“ (Naujoji Romuva, 1940 m.) … …Keliolika metų Vyriausybė buvo įtikinėjama, kad elektra reikalinga žmogui.., kad mes su Albanija esame daugiausiai atsilikę elektros atžvilgiu Europoje…… Kauno miesto apšvietimas buvo atiduotas belgų koncesininkams…… Jie ir jų pakalikai ėmė stabdyti Turniškių HE statybą.., kad garantuotų dabartinį ir būsimą pelną Kaune…… Geros valios žmonėms buvo sunku kovoti su belgų kapitalu…… Prof. S.Kolupaila gavo savaitę arešto…… inž. J. Smilgevičiui už “šmeižtą“ buvo iškelta byla…… įspėtas, kad neruoštų HE projektų……

Tai žiupsnelis istorijos apie prieškario hidroenergetikos plėtros peripetijas. To meto elektros, hidrotechnikos inžinieriai puoselėjo didžiules viltis pakinkyti Nemuną, Nerį elektros gamybai, pagerinti laivybos sąlygas. Geriausias pavyzdys jiems buvo Latvija, sugebėjusi pasistatyti iki šiol veikiančią Kegumo hidroelektrinę (HE) ant Dauguvos. Vėliau, sovietų laikais, kaimynai latviai ją išplėtė ir pasistatė dar dvi taip iškopdami į pirmaujančiųjų gretas pagal hidroenergetikos indėlį. Šiek tiek anksčiau, 1922 m., buvo įkurta patriotiškai nusiteikusi akcinė bendrovė “Galybė“, užsimojusi realizuoti tokius projektus. Deja, tai įgyvendinti pirmuoju Nepriklausomybės laikotarpiu nepavyko.
Hidroenergetikos panaudojimas įvairiose šalyse labai netolygus. Tai priklauso ne tik nuo upių energetinio pajėgumo, bet ir nuo turimo vietinio, organinio kuro išteklių gausos elektrai gaminti, taip pat susiklosčiusių istorinių tradicijų.
Iš tiesų, hidroelektrinės nė vienoje šalyje nebuvo lengvai statomos. Pravartu priminti Švedijos kelią plėtojant šalies hidroenergetiką. Iki Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo Švedija importavo organinį kurą elektrai gaminti. Kilus šiems karams Švedija negalėjo gauti kuro, jo kaina labai išaugo ir jos piliečiai prarado daug pinigų. Po šių karų buvo nuspręsta remtis tik savais energijos ištekliais, pirmiausia hidroenergija, ir ši politika tęsiama iki šiol.
Planuojamos Nemuno hidroelektrinės
Tiek ekonomiškai, tiek ekologiškai Nemuno hidroenergijos panaudojimas yra pranašesnis negu Neries. Štai Nemune susitelkę 56 proc., o Neryje 25 proc. visų techninių šalies hidroenergijos išteklių ir Nemuno hidroenergija jau naudojama (veikia 101 MW Kauno HE). Nesigilinant į Nemuno panaudojimo hidroenergetikai technines, ekonomines, aplinkosaugines galimybes, galima drąsiai patvirtinti, kad iš visų galimų HE akivaizdžiai efektyviausios ir perspektyviausios yra dvi: Birštono ir Alytaus HE aukščiau veikiančios Kauno HE. Jų techniniai-ekonominiai rodikliai panašūs kaip Kauno HE, o žemių užliejama gerokai mažiau nei Kauno HE (per abi apie 70 km2).
Pirmieji Birštono HE projektai (prof. G. Merčingas, prof. S. Kolupaila, inž. J. Smilgevičius) buvo derivacijos tipo HE: užtvanka ties Nemajūnais, 4,5 km apylankos kanalas į Verknės slėnį ir mašinų pastatas Verknės žiotyse. 1954 m. Maskvos “Hidroenergprojektas“ pasiūlė Birštono ir Alytaus HE variantus, o dar vėliau, ieškodamas galimybių įrengti dideles galias Šiaurės vakarų energetinėje sistemoje, visiškai nerealų variantą – vietoje šių dviejų vieną padidintą Birštono HE ties Kernave. Šis sumanymas – pastatyti labai aukštą užtvanką ir užlieti didžiulius plotus (ir Punios šilą ) – diskreditavo tolesnį Nemuno energetinį panaudojimą.
Lietuvos energetikos institute 1969 m. ir vėliau, 1997 m., buvo dar kartą išnagrinėti galimi Nemuno vidurupio energetinio panaudojimo variantai. Pirmenybė atiduota dviejų saikingo dydžio Birštono ir Alytaus HE variantui.
Kodėl hidroelektrinės, o ne šiluminės elektrinės?
Veikant tokiam milžinui, kaip Ignalinos AE (2600 MW galios), Lietuvoje nėra reikalo statyti naujų elektrinių, atvirkščiai – neefektyvias reikėtų uždaryti. Antra vertus, tokia energetinė situacija nėra apibrėžta. Ją gali pakeisti atsitiktinumas – incidentas AE ir priverstinis jos uždarymas. Žinoma, tai būtų sunkus smūgis šalies ekonomikai, nes sukeltų milijardinius nuostolius.
Kadangi Ignalinos AE numatyta uždaryti (pirmasis blokas uždaromas 2005 m., dėl antrojo bus nuspręsta 2004 m.), Lietuvos nacionalinėje energetikos strategijoje perspektyviausiu elektros energijos gamybos šaltiniu laikomos modulinės termofikacinės ir dujų turbinų elektrinės. Taip pat išryškėja galimų didelių hidroelektrinių (HE) ant Nemuno ir Neries upių konkurencingumas, nors jos ir negalės pakeisti AE.
Lietuva priklauso toms šalims, kurios neturi kuro elektrai gaminti. Jis importuojamas beveik 100 procentų. Neduok Dieve, jei kokia nors naftos krizė, kurią Vakarų šalys išgyveno 7-ąjį dešimtmetį ir vėliau, karas arba, tarkime, geresnis atvejis – ekonominė blokada? Ar apie tai pagalvoja politikai? Gerokai sumažinti energetinę priklausomybę ir minimalią išgyvenimo galimybę kritiniais valstybei laikotarpiais būtų galima pastatant naujas HE. Jei situacija elektros rinkoje liks kaip iki šiol, šalies pilietis bus amžiams pasmerktas turtinti tik svetimų valstybių kišenes. Be abejo, elektros vartotojas reikalauja tik pigios energijos. O ji galima dažniausiai tik naudojant vietinį kurą. Puikiausias pavyzdys – Latvija, kur elektros kaina yra mažesnė nei Lietuvoje, nes kuras hidroelektrinėse nekainuoja. Štai iškalbingi skaičiai apie Lietuvos elektros gamybos savikainą 1998 m.: Kauno HE -1,0, Ignalinos AE – 5,9, Lietuvos elektrinė -11,3, Kauno termofikacinė – 13,8 ct/kWh.
Reikia pripažinti, kad didelių HE statyba tampa vis sudėtingesnė. Taip ne vien tik dėl aplinkosaugos, socialinių veiksnių, padidėjusios konkurencijos liberalizuojant elektros gamybos, kuro (pvz., gamtinių dujų) rinkas, bet ir dėl atsirandančios naujos, pigios netradicinės elektros gamybos technologijos. Pvz., naujų dujų turbinų kaina 3-4 kartus mažesnė nei tokios pat galios hidroturbinų. Kita vertus, naujų HE elektros gamybos savikaina iš tikrųjų didelė, nes jas statant labai daug dėmesio skiriama gamtinės, socialinės aplinkos reikalavimams užtikrinti. Štai 1998 m. pastatytos Vienoje (Austrija) modernios Freudenau HE (įrengtoji galia P=172 MW, metinė elektros gamyba – 1037 GWh, t.y. beveik 3 kartus didesnė negu Kauno HE) savikaina yra apie 43 ct, o seniau statytų (pvz., Jochenstein HE) – apie 7 Lietuvos centus.
Užsienio ekspertų nuomone, šalių, neturinčių nei dujų, nei pigių anglių, hidroelektrinėse 1 kWh gamybos savikaina gali siekti iki 40 ct ir tai apsimokėtų. Naujai statoma HE galės konkuruoti su šilumine elektrine, jei jos 1 kWh savikaina nebus didesnė kaip 14-16 ct, o įvertinus šiluminės elektrinės taršą atmosferai – 17-20 centų.
Tad galima realiai pasverti, kokio tipo jėgaines šalyje plėtoti, jei būtų priimtas nepalankus politinis sprendimas uždaryti Ignalinos AE.

Žymos: , ,

Vienas komentaras “Ar statysime Birštono hidroelektrinę? ( I dalis)”

  1. . rašo:

    Kol nepabrango pirkit puniškiai valtis. prireiks.